Kas per lašai rieda iš manų akių
Ir krinta ant sušalusios žemės.
Mano akys užtemdytos skausmu
Per amžius tapo aklos.
Ir vien tik neapykanta pasauliui liejas iš širdies,
Kuri senai nustojo plakti...
Kasdien nekantriai laukiu angelo nakties,
Gal jo tamsoj pavyks ramybę rasti...

Kas per šaltis mano viduje,
Atstumiantis aplinkui viską.
Ką paliečiu sava ranka,
Kaip nuskinta gėlė iškarto miršta.
Ir lydi vis, pikti žvilgsniai žmonių,
Tarsi būčiau kažkuo nusidėjęs...
Vienintelė mano kaltė, kad aš esu
– Šioj žemėje, kurioj nereikalingas niekam.