Anu V skyrius
V skyrius
Pirmas vaizdas, kurį Anu atsimerkusi pamatė buvo brolio veidas.
- Kaip tu? - paklausė išsigandęs. - Aš galvojau, kad tu tik iškviesi, o ne pati būsi Šyva ir...
- Vandens, prašau vandens... - išsekusiu balsu išlemeno Anu.
Dranas greitai atsegė kuprinės diržus, pasikuisė joje ir padavė merginai buteliuką su vandeniu. Anu gėrė tol, kol pritrūko oro. Atitraukusi buteliuką nuo lūpų, padėjo jį ant žemės.
- Na, kaip tu? - vis klausinėjo brolis.
- Ge... gerai, - vos atgavusi kvapą, atsakė Anu.
- Tai keliaujam toliau?
- Aha...
Anu kaip niekad vikriai užšoko ant Gylio.
- Dranai, tavo pasiūlymas galioja? - nusišypsojo ji.
Vaikinas nespėjo susigaudyti, o Anu jau ragino vorą. Tik paskui Dranui atėjo į galvą, ką ji tuo norėjo pasakyti. Greitai užšoko ant Varano ir pasileido lėkti. Anu pasivyti buvo neįmanoma - ji žinojo, kaip reikia pamaloninti gyvūnus - Anu kasė Gyliui galvą. Voras iš tiesų pasijautė laimingas ir pradėjo bėgti, kad net vėjas ausyse švilpė. Jis bėgo ir bėgo... Anu atsigęžė atgal. Drano vietoj buvo likęs tik mažas taškelis, kuris vis mažėjo ir mažėjo... Mergina nusprendė sustoti. Po kelių minučių Varanas su Dranu ant kupros jau stovėjo šalia.
- Nemaniau, kad vorai gali būti tokie šaunūs, - linksmai pasakė broliui. - Na, ką... Einam toliau?
Anu nelaukė atsakymo, tik lėtai nutipeno tolyn. Dranas nusišypsojo - jo sesutė ne iš kelmo spirta... Ir nujojo link jos.
Pagaliau jie įžengė į nuostabų mišką. Jame buvo tamsu, pro storas medžių šakas prasiskverbė labai maža dalis saulės spindulių. Medžiai atrodė melsvi, aplinkui žybčiojo mažos švieselės, kurios truputėlį prašviesino tamsųjį mišką. Netikėtai sukrutėjo krūmai. Iš jų išlindo vienaragių jauniklis. Žiūrėjo toliomis didelėmis, gražiomis akimis, kad Anu jo kažkodėl pagailo... Jo kojos tirtėjo, atrodė visas persigandęs, nors Vienaragių girioje jiems negrėsė joks pavojus. Anu pabandė tyliai, ramiai nulipti nuo Gylio ir paglostyti šį nuostabų gyvūną, tačiau, kai ji sujudėjo, vienaragiukas pabėgo atgal į krūmus.
- Keista... - sumurmėjo Dranas. - Na, bet einam toliau.
Taip ir padarė.
Po kelių valandų kelio, Anu jau vos laikėsi ant voro.
- Klausyk, Dranai... Gal jau... sustojam?.. Aš labai pavargau... Noriu miego... - nusižiovavo. - Susikursim laužą, pamiegosim ir rytoj vėl galėsim keliauti?
- Ne, turi nepasiduoti miegui! Šioje girioje nevalia užmigti! Šis miškas visada taip veikia įsibrovėlius.
- Bet... - ir mergina užmigo.
- Ne!!! - sušuko Dranas. - Kelkis! Nagi... Tau negalima užmigti!!!
Tačiau jis žinojo, kad ji atsibus tik tada, kai išeis iš Vienaragių girios... Jis išsitraukė iš kuprinės virvę ir prisirišo Gylį. Dėl visa ko...
*
Štai... Pagaliau... Dranas, po dviejų dienų kelionės išžengė iš Vienaragių girios. Anu kaip mat atsibudo ir jautėsi labai žvali, o Dranas atvirkščiai... Labai norėjo miego. Sesei net reikėjo padėti jam nulipti nuo Varano, kad nenugriūtų tiesiai ant žemės. Brolis tik spėjęs atsigulti, užmigo. O Anu nebuvo ko veikti...
Jos dėmesį patraukė kažkas juodas, šmėstelėjęs danguje...