Mano juodos avys seniai nebesigano nei baltose, nei kitokios spalvos pievose. Jos kažkur išėjo, iškeliavo, galgi išskrido. Tikriausiai todėl, kad mano avys nebegalėjo išmekenti to, kas atitiktų sielos gyvenimą... Tikriausiai todėl, kad mano avys nebuvo pakankamai juodos, grynaveislės. O gal ir buvo, tiesiog gal atėjo metas joms iškeliauti į kitus pasaulius, kitas lankas. Galbūt kažkur jos dabar gromulioja žalią žolę, palaimingai šypsosi ir siunčia liūdnai sielai viltingus linkėjimus, bliaudamos, kad ne viskas užrašoma juodu ant balto.
  Dangus perskaitys tai, ką visą trumpą vienos sielos gyvenimą kantriai išgiedodavo akys. Ir galbūt tas, kam tą akimirką lemtingai nukris kūrėjo plunksna, taps ganytoju ir surinks visas pamestas, prarastas, pasiklydusias aveles.