Taip skaudės, tarsi buvom negimę,
Taip grožėsimės, tartum kažkas
Paskutiniam krūmui jazminų
Nukapos greit šakas.

O paskui, kai parklupsim į smėlį,
Mes gailėsimės jau ne savęs,
Tiktai to, kad ilgai nemokėjom
Ne nubaust, o atleist už kaltes.