Praeina, prabėga gyvenimo šventės 
Ir net gi kasdieniai vargeliai vargai.
Atrodo galėtum dar kiek pagyventi,
Bet sieloj skamba skirti tau varpai.

Nenori klausyt jų, bet jie tau vis skamba
Garsiausiai, kai drybsai be darbo tingus.
Į kairę, į dešinę ausį vis bamba,
Kad menkas esi, o didis - dangus.

Bandai optimizmą grąžinti į sielą,
Bet ji nepajėgia atverti jam durų.
Ir tenka kasdieną ne vyną, o gėlą
Gurkšnoti kaip prakaitą sūrų...