Navatna buva mana moma. Navatna užtat, kad kai buvau maža, manį visur tūsydava. Mana brolia, katras buva pusantrų miatų jauniasnis, tiaip netūsia. Nesumįsliju kam jai šitą raikėja. Ar narėja pasrodyt, kad miargioti turi, ar kad ta jos mergiotia svietų pamatytų. Nutysia ana manį ir kliabanijan, kai klebonas iš ambonijas par pamokslų pasakia, kad už dviajų niadėlių atvažiuoja Paniaviažia vyskupas Paltarokas, mūs parapijas vaikų birmavot ir da dadūria, kad trūksta vianas barstytojas.
– Maž katra iš mamų išgalit savą mergiotį palaist kvietkų barstyt? – sakia klebonas.
Kliabanijaj moma sužinoja, kad prisieis miargiotiai nupirkt baltų suknialį, baltus tupliukus, baltas punčiakytes ir du šilkinius kasnykus, vienų kukardai un galvas, kitų kukardai un užpakalia. Nupirka, nepaiškadija pinigą.
Atvažiavus vyskupui moma manį prikėla da su patumsiu, išprausia, sušukava ir aptaisius barstytojas parėdais, nuviada kitan ulyčias galan, diadieniai parodyt.
– Viešpatia, viešpatytia kaks gražumas, miargota kaip aniuolas, – divijas diadiena.
Kai parajam iš diadienias nama un ačlaima jau stavėja lineikan pakinkytas mus sartokas i tetia pa galstuku ir pa kiapialiušium. Važiuojunt bažnyčian moma saka tėtiai:
– Padabok, tėvai, kokia graži mus miargiota, kaip aniuolas.
Tėtia padaboja, nusispjovia ir pasakia:
– Man mus miargiotia ne špetna ir bia šitų kuntaplių, ir bia šitų kukardų.
Matias, kad jam suvis nepazdaboja mana aniuoliškas gražumas. Anas gi buva žmogus nedurnas ir suprato, kad dykai niekas nei kuntaplių, nei kukardų nedavia. Jau kaip balan išmestas geras diasėtkas, a maž da ir daugiau.
– Alia kugi su tom bobam darysi, niaugi mušies, –  mįslija žmogus.
Kai nuvažiavam kliabanijan takių anialų radam cielų tuzinų ir da kitų tuzinų baltai pariadytų pusmiargių su didialėm papiariniam lelijam runkasna.
Barstytajas tvarkia vianuola Magdaliana. Ana buva takia juoda, kaip varna, ba ir tupliai juodi, ir punčiakas juodas, ir suknia, valig žiamias juoda, ir da un galvas kaptūras juodas. Ana man pasmatia da juodiasnia už mus kliabonų.
Kai pradėja zvanit varpais vianuola Magdalana mus sustatia parom ir nusiviadia bažnyčian, a bažnyčiaj svieta niat juoda ir alasas strošnas.
Varpai zvanija, vargonai griežia, vėliavų kasnykai plazda, kunigų niašamas žvakias dega, liktoriai žliaga, dūmai rūksta, žmonias gieda, a pa baldakimu vyskupas Paltarokas. Mias, barstytojas tik pyliam kvietkus vyskupui pa kojam, tik pyliam... Darbas nesunkus, nemuožna skųstis, alia alasas strošnas, niat galvas plyšta.
Pasbaigus pracesijai vianuola Magdaliana vėl mus nusiviada kliabanijan, a ti pamatiam, kad vyskupą Paltaroką pasveikint ataja rabinas su kokiais  pinkiais jadai pasrėdžiusiais žydais ir davanų ataniašia didelį, didelį tuortų. Vianuola Magdaliana sumislija, kad ir barstytajam raikia vyskupų pasveikint. Ana paėmus manį už runkas, ir pamokius kų raiks sakyt, kai vyskupas duos pabučiuot žiedų, užuviadia kliabanijas salkan i nuviaja un barstytojas.
Vyskupas insviada manį vidun, aš ti viskų, kų man buva liepus vianuola Magdaliana, padariau akuratnai ir da na savi dadėjau. Ba kai vyskupas paklausia, ar moku potiarius, pasakiau, kad da niamoku, alia raiks išmokt, ba niakur dėsiuos neišmokus. A kai liepia mylėt Diavulį ir klausyt mamos su tėti  ir da didialai užaugt, pasakiau:
– Gerai, taip ir padarysiu.
But viskas tuo ir pasibaigi, jaigu nia tas žydauckas tuortas. Vyskupas sumislija šitų tuortų padavanot barstytajam ir man jį padavys išlaidia pra duris. Išiajau ir iš roza supratau, kad žiamyn nenulipsiu ba par šitų tuortą didumų skadų nematau. Stavėjau, stavėjau ir sujamia striokas, kad man čia bestovint gali ir vakaras atait ir pradėjau raudot. Vyskupas išgirda, atadaria duris ir manį pamatys paklausia:
– Vaikiala, tu da čia ? Tai kol nelipi žiemyn ?
– Kad niagaliu.
– A kol niagali? – klausia manį vyskupas Paltarokas.
– Kad skadų nematau.
– Ponia Dieve, Švinčiausias, – sudiajavo vyskupas ir pašaukia vianuolį Magdalianų.
Neatamianu, niai kaip vianuola Magdaliana atalakia, niai kaip skadais nulipiam, niai kaip tuortų suvalgiam, tik atamenu, kad un  vianuolas Magdalianas neužpykau, ba ana man buvo strošnai zdotna: žundai ružavi, unčiakiai juodi, akys dungialiavas. Dabojau in jų, dabojau ir pati insnarėjau vianuoli but. Kai rozų pasgyriau momai, kuo būsiu užaugus, ana in man padaboja, kaip in nepritamnų ir pasakia tik vienų žodį:
– Apspakajik !
– Neapspakajisiu, – myslijau. Va tik paūgėsiu ir išeisiu vianalynan.
Alia prisiaja apsispakait. Ne iš roza, alia prisiaja. Apsispakajijau tadu, kadu pirmų rozų nuviajau makyklas vakaruškan ir taks juodžbruvas, kundziaravotas, jadom, kaip ungliai akim, kitas klasias berniokas išviada šokt. Anas man pasmatia taks gražus ir taks prijimnas, kad niat širdis apsala ir akys aptiama, a šokiui pasbaigus prapuola ir biat kaks noras vianalynan stot.
– Nia, – mysliau. – Kuo ne kuo, a vianuoli nebūsiu. Tikrai nebūsiu.