Lemtis išbarstė
Gimiau žiemos šaltos šaltos pūgoj...
Mama vaitojo, o Tėvelis bėgo...
Per pūgą ilgą kelią - man nušviest,
Kad savo lemtį pasitikčiau...
Pasitikau: raudonų plytų nuostabiam name...
Gal ir dėl to - pilis ir dvaras visad traukia...
Klykiau, Mama man sako negera buvau,
Nuo pat mažens aikštinga , kaip princesė -
Gražutis mažas stebuklėlis
Su nuostabiom akim...
Žvelgiu dabar iš foto savo...
Užaugau laisvėj, tarp laukų žiedų,
Prie ežero klampių krantų...
Laumelės lemtį saugot...
Man skyrė Meilės daug lemtis,
Bet - susirinkt turiu po trupinėlį...
Nubarstė ji kaip pelenais...
Sunku po kruopelytę rinkti,
Bet tai juk - mano - laimė ir kančia...
Kaskart atradus naują spindulėlį
Vis pinti Meilę į kasas
Ir vis žavėtis ir žavėtis jos žvilgsniu:
Akyse, sutiktų mielų žmonių.
Gal jie yra ir mano - Meilė?
Pūga tikriausiai ją išbarstė
Po snaigę po mažutę...
Ar teko pamatyt kokia ji nuostabi?
Tai - mano Meilė!