Ištiesiu rankas, o jos ledinės...
Padvelkia šiluma, tirpstu...
Ir taip atrodo – ši diena man paskutinė,
Šiame pasaulyje kuriame esu.
Galbūt gyvenimas per daug nuvylė,
O gal pats nevertinau jo visiškai...
Bet švelnumas vėl jausmų pripildė,
Manyje pasikeitė kažkas – kažkas ne taip...
Keistai pradėjau žvelgti į pasaulį,
Skaičiuoju vis sekundes, minutes...
Ir nenumaldomai kas dieną laukiu,
Gal siluetą prieš save išvysti pasiseks...
Pasiilgstu balso, to raminančio.
Sakytum medžių šlamesys...
Akių – pripildytų žavingo džiaugsmo,
Bent tą akimirką, kuomet šalia esi...
Aš nežinau ką reiškia žodis – „Myliu“.
Turbūt dėl to, kad nemylėjęs niekada...
Tramdyt bandau tą jausmą šlykštų,
Kurs apsigyvenęs manyje.
Tarsi auglys. Norisi su šaknimis išrauti,
Iš sielos, iš širdies gelmių...
Bet kuo stengiuos daugiau, vis nesigauna.
Tuomet slepiuos į tamsą – nuo visų...
Gal tai ne išeitis, bet ką gi man daryti?
Kaip elgtis nežinau...
Kodėl širdis iš skausmo plyšta?
Kai tavęs šalia aš nematau...