Koks apgaulingas žodis! Ir ko jame daugiau -
Šviesios vilties, ar vaikiško naivumo,
Kad kitas jau rytojus greitai tau išauš
Be rūpesčių, be skausmo, praradimų?

Vaikystėj laukiam pasakos pilkoj dienoj,
Jaunystėj – pergalės ant balto žirgo,
Vėliau – gyventi sočiai, prabangoj,
Būt gerbiamu, na ir šiek tiek turtingu.

Vėliau laukimų sąrašas kuklesnis –
Vaikams sėkmės, gi sau sveikatos linkim,
Kad būtų žiemos trumpos ir šiltesnės
Ir pasijustume nors retkarčiais laimingi.

Gyventi viltimi - lengviau per kasdienybę bristi,
Kai ji alsuoja liūdesiu, netektimi,
Tik kartais norime į praeitį ir vėl sugrįžti,
Supratę, kad skirti lobiai liko pamiršti!

Viltie viltie, aukšto dangaus žydroji paukšte,
Nebūk bejausmė amžinoj svajų kelionėj,
Paliesk sparnu, kai kartais laukiam tiek nedaug -  
Dar vieno žydinčio pavasario ir jo vilionių.