Kai rankoje laikysi
paletę paprastų dažų,
Saulėtekį ramų tapysi
akrilu.
Klausysi paukščių lyrikos,
gaidų,
Nostalgija kalbės
ant Tavo lūpų
nebyliu balsu.

Nuspalvinsi žemę,
Atgaivinsi medžius,
Bekraštį dangų
įsprausi virš laukų.
Įrėminsi gyvybę
tarp keletos gėlių,
Širdis pulsuos taip tyliai...
Matai? Vadink tai šedevru!