Sulėtintam kadre
išnyra pilki siluetai –
beviltiškai nuleistais pečiais...
krenta –
beribės pragaro žiotys.
ištiesiu delną –
iš savęs,
ir atgal
į save...
nemoku sugniaužt,
tik priglaust,
sušildyt
ir suprast...
o ko žmogui
dar reikia
iš žmogaus?