Kaip bažnyčios
Susišaukime varpų skambėjimu.
Tik vidurnakčiais.
Kai didžios asmenybės gimsta tyloje...
O aš atsikartoju miškais, kalvomis po sniegu,
Troleibusų rytais,
Neries pakrantėse.
Su kava.
Nežiūrėk į dangų.
Ten mūsų nėra.
Ir tiltai skirti ne savižudžiams.
\"Vieną kartą Antakalnis ištiesė ranką Žirmūnams...\"
Nešokti.
Kitam krante mano brolis: lūdnomis, karščiuojančiomis akimis.
Jei mes sudušime kaip porcelianinės lėlės,
Mūsų rankos skils kartu ir lūpos nukris į vienį.
Kaip sunku gimti. Vėl ir vėl.
Iš tamsos ir klyksmų.
Iš skausmo ir tikėjimo.
Menas - nepagydoma liga.
Kūryba - mirtinas virusas.
Ką mes galime pralošti - tik grandines?
Ką laimėti?
Visą pasaulį!
Po kojomis.