Stikliukas stovi ant stalo,
Cigaretės nuodėgulis svilina pirštus ...
Žinau, tai neprives prie gero,
Žinau – nenuramins minčių ...
Bet akys vėl stiklinės,
Rišlaus žodžio neišlemenu ...
Ir vėlei tie vaizdai, nuo kurių taip gyniaus,
Nuo kurių dugne bokalo save vis skandinu.
Nuosprendį skelbiu už pragyventą dieną,
Naikinu save vis iš vidaus ...
Nuolatinis sau esu budelis – teisėjas,
Nes likimas mano – nebent tik egzistuot.
Ir niekas neišgydys to jausmo keisto,
Tos graužaties, kur slegia nuolatos mane.
Nebent ateis tas metas, paskutinio teismo,
Kai jau padėsiu tašką puslapy šiame ...