Priedermė
Ar ne skausmuos mes motinos savos
Sužinom pirmapradę mūsų prasmę?!
Kentėt, kovot ir mirt, - paliekant jau
Kitiems gyvybės ir mirties sukt ratą.
Gyva smiltelė jūroj begalinėj,
Pulsuojanti širdis kol egzistuos,
Su viltimi pasiekt beribę visatos gelmę, -
Tol gyvuos - žmogus -
Mįslės dalelė begalybėj.
Gal susijungus tik
Širdžių daugybės kaitrai,
Smiltelė virs apčiuopiama tiesa, -
Mylėt mes gimėme kiekvienas
Ir sėti meilę širdyse!
Ar neapykanta, pagieža, pyktis,
Pražudo tiek gyvybių užmegztų?
Gal nežinojimas, nenoras ar pavydas
Neleidžia susijungt daugybėj mūs širdžių...
Ar ne graži skaisti jausmų vaivorykštė,
Pamilus vienas kitą nejučia?
Ar ne tvirta ir slėpinį galybės nešanti,
Ta meilė motinų vaikams - šventa?...
Tik meilėj pasimiršta blogio šaknys,
Tik meilė kelia į beribes mus dausas,
Mylėdami ir artimą ir priešą savo -
Mes skinam kelią į tiesos gelmes.
Paminti kūno geidulius už tiesą,
Gyvybę paaukot - ne kiekvienam
Lemtis skirta.
Bet, tobulybės siekt, atsižadant kažko,
Tai mūsų priedermė - kaipo žmogaus-
Šioj žemėje - šventa!