Atlydys kelyje
Sniego luistai ant kelio lyg karo trofėjai,
pas tave nevažiuosiu, prigesinsiu šviesas,
šviesoforai akli neparodo signalo,
ir žvaigždžių nesimato baltose miglose.
Įrašysiu šią žiemą į Gineso knygą,
ją su širdgėla plaka netikėtas lietus,
taip ilgai pasilikus, galiausiai pratirpsta,
upeliais nubėga į asfalto plyšius.
Žiema ima trauktis pavargus iš lėto,
šlapios pėdos vagoja prislėgtus laukus,
tarp sniegynų ant šlaitų tamsuoja portretai,
naktis brangenybėm paverčia ledus.
Kasdien pasikeičia languos siluetai,
tai ne laiptai į dangų - autostrados pradžia,
kur niūrūs šešėliai sustot privalėtų,
į kelią pakvies vieversėlio daina.