Yra Žemėj lopinėlis,
Kur kiekvienas vabalėlis
Ankstų rytą, vakarėlį
Stumia savo akmenėlį.

Daug saulelių patekėjo,
Daug lapelių nubyrėjo,
Dievulėlis vis stebėjo,
Vabalėliai neilsėjo.

"Vai sustokit vabalėliai!
Vai numikit minutėlę!"
Šaukė rytą Motinėlė,
Prašė naktį Tėvužėlis.

Anei vienas vabalėlis
Nepamatė, negirdėjo
Tyro šauksmo spindulėlių,
Atneštų padangių vėjo.

Vakarėlis vėl atėjo,
Bet Tėvelis netekėjo,
Žemėn tamsumą paliejo,
Vabalai ten šmirinėjo.

Nesimatė nė šešėlių
Tų daugybės vabalėlių,
Baimė akyse žėrėjo,
Pyktis į širdis atėjo...

Grumtis ėmė nabagėliai
Vardan vietos tėviškėlėj
Ir pabiro akmenėliai
Ant šaltų jų nugarėlių.

Dievulėlis nežiūrėjo,
Kilnią širdį jam skaudėjo,
Ašarom laukus užliejo,
Skausmo sėklom Žemę sėjo.

Vai prigėrė vabalėliai
Ir nuskendo akmenėliai
Visagalio ašarėlėj
Be Saulelės, Mėnesėlio...

***

Yra Žemėj lopinėlis,
Kur nė vienas spindulėlis
Anei rytą vakarėlį
Nepraeina pro šešėlį.

Dievulėlio patarėjų -
Saulutės, Mėnesėlio,
Dangaus gaiviausio Vėjo
Ta Žemė neregėjo.

Ir kartą vasarėlę,
Kai Saulę puošė gėlės,
Atskrido balandėlis,
Atnešęs naujienėlę.

Išblyškęs Mėnesėlis,
Parimęs klausės ir tylėjo,
Skaisčioji Motinėlė
Pagelbėt prižadėjo.

Ir štai diena atėjo -
Dangus ten nuskaidrėjo,
Giesmelės vieversėlių
Oi garsiai nuskardėjo!

Vėjelio gaivumėlio,
Lietučio vandenėlio,
Ugnies šiltos reikėjo
Ir Žemė bust pradėjo!

Vai sujudo, suvirpėjo,
Kur ilsėjos vabalėliai,
Kur graudžios ašarėlės
Kadaise išsiliejo.

Galybė augalėlių
Išdygo, užderėjo
Žiedais, o žydrumėlio!
Tokio nieks dar neregėjo.

Saulė švietė, glamonėjo,
Švelnumu gėles kerėjo,
Jos tviskėjo ir kvepėjo,
Laukė savo Tėvužėlio.

Patekėjo Mėnesėlis
Glostė žiedus tylutėliai
Visą naktį jiems kuždėjo
Lėliai lėjo lėliai lėjo...