*     Atsikėliau su skaudančia siela ir ilgai, kone iki pusdienio nežinojau - kodėl ją skauda? O paskui aiktelėjau kaip lūžusi sauso medžio šaka ir, regėjosi, kad matau, kaip netoli nukrenta paukštis.
     - Dieve, taigi jis,- sakau, patikėdamas, kad pažinau.
     - Ogi kas čia dabar? - nesupranta žmona: - Negi mankšta užsiiminėji?
     - Paukštis. Varnėnas.
     - Va tau! O skundiesi, kad nieko negali atsiminti. Aš užmiršau, o tu, prašau, atsimeni, kokia diena, -Ir beveik džiugiai pritardama: - Taip, taip, šiandien Šv. Motiejaus ir, žinoma, vyturio, jo sutiktuvių diena. O varnėno lauksim vėliau...
     - Vakar ir Jonas iš Griškabūdžio džiaugėsi – esą, kaip gera gyventi Lietuvoje. Kas dieną  vis nauja šventė.
     Mintyse netikėtai prasiblaivė. Priėjau prie lango ir, atsirėmęs į palangę, sužiurau ton pusėn, kur yra Vilkija. Ir žmonai:
     - O tu turbūt net kelio į Vilkiją nežinai. Bet gal gerai, kad atsiranda talentingų žmonių, kurie sugeba nematyti, kaip atrodo nušautas paukštis ant ąžuolinės Juškos krūtinės.
      Žmona pasižiūrėjo į mane kaip šlapiu maišu trenktą.
     - Ką čia paistai? Koks paukštis? Kodėl nušautas? Kodėl ant ąžuolinės Juškos krūtinės? - Ir nepatenkinta paliko mane būti sau, bet išeidama stabtelėjo: - Ir vėl slysti į tą savo Savęsp(i). Na sakau, bent pas psichologą galėtumei nueiti. O jis, manau, parodys kelią ir pas neurologą. Ir regėjimai gi! - nelinksmai stebėjosi, nors atrodė, galėjo to nedaryti, kadangi potraukis nusileisti į Savęsp(i) darosi vis aktualesnis, o ši diena netikėtai skaudžiai priminė nušautą ir ant ąžuolinės Juškos krūtinės padėtą varnėną.
     Žmogaus senatvėje laikas būna-nebūna, bet, regis, labai greitai iš Savęsp(i) išgirdau Praną.
     -  Drąsiau, drąsiau, Pranuci. Slysk lyg sviestu būtum suteptas.- ragino jis ir klausė: - Sakyk, o kodėl taip rūpi patekti į tų metų būtent gegužės mėnesį? Gegulės pasiklausyti? Ė, kad vargu ar išgirsi, kai taip kukuoja karietos ponia.
     - Labas, Pranuci, - pertraukdama Praną, pasisveikino ir Aldona, pavadinta \"karietos ponia\". Ir jau jam: - Kodėl neišgirs? O tu daryk, kas tau priklauso. - Ir vėl man: - Atsiprašau. Ruošiamės kelionei į Vilkiją. Teko girdėti?
     - Į Vilkiją?
     - Kodėl stebiesi? Kažkur Žemaitijoje, prie Nemuno.
     - Palik nors Pranucį ramybėje. Ir koks biesas tau pakuždėjo ateiti į karietą. Galvą per pusvalandį išūžei,- priekaištavo Pranas ir nuolankesniu susitaikymo balsu, paduodamas Aldonai sąsiuvinį: - Va, žiūrėk. Bandžiau užrašyti, bet jeigu nesupranti žodžių nuo lūpų, tai dienoraštyje tikriausiai atrodys dar painesni. Deja, tokia jau mano silpnybė: atrodo, parašysiu ir žmonės daugiau niekuomet, niekuomet nešaudys paukščio.
     - Tai jau! Nešaudys... Negi nežinai žmonių?
     - Jaučiuosi labai pavargęs. Taip šioje karietoje man dar nebuvo. Būk gerutė, paskaityk. Gal kas išgirs, supras ir daugiau nešaudys paukščio...
     Mačiau, kaip Pranas paduoda Aldonai apystorį, truputį aptrintais viršeliais, bet vis dėlto tvarkingai užlaikytą sąsiuvinį.
     - Tai ir yra dienoraštis. Radijo karietos  dienoraštis.    
     - Ne dramblys gi. Matau, vežėjau, - pasakė ir atvertusi kurį tai puslapį, pradėjo skaityti.

                                        a) tai atsitiko Vilkijoje

      Prisiglaudžiau prie ąžuolo ir galvojau, kaip būtų gražu, jeigu po penkerių ar dešimt metų prisiminčiau šį prisilietimą. Ilgai džiūsta nukirstas ąžuolas. Trejus metus tie du ąžuolai išgulėjo prie seno pastato. Tiesa, namas atnaujintas, bet vis tiek. Užeini į vidų ir jeigu nesi atbukęs dvasia, tai jauti, kaip į tavo kraują prasismelkia senovė. Būtent ta senovė, kuri Vilkijoje prieš 300 metų, kai šiam pastatui meistrai klojo pamatus. Būtent ta senovė, kuri prieš tuos 300 metų budėjo Raseinių žemėje, kai ten išdygo ir augo šie du ąžuolai. Gaila, bet daug žmonių dabar, atrodo, neturi laiko pamąstymams. Jie skuba ir skuba. Taip labai skuba, kad kiti Vilkijoje iki šiol nežino Juškų muziejaus. O dar daugiau miestelio  gyventojų per trejus  metus taip ir nepamatė tų galingų ąžuolų, kurie čia atvežti iš Raseinių žemės ir suguldyti šalia vienas kito
    
     - Va kaip! Nemato ąžuolų. Ar tu, vežėjau, ir vėl čia nepaistai. Taigi ne adatos šiene, - atitraukė nuo akių dienoraštį Aldona.        
     - Labai prašau. Skaityk ir įsiklausyk. Tai jau Vilkija.
     - Ką tu be manęs  darytum, a? Vargšas. Savo paties dienoraščio nesugeba paskaityti.

     Ir štai pagaliau atėjo laikas, kai supokšėjo kirviai. Du žmones, pasilenkę prie ąžuolų, braukia ir braukia prakaitą, bet ne žmogaus prakaitas dabar čia svarbiausia. Svarbiau  atsiminti, kad gyveno Antanas ir  Jonas. Dabar jau apsidžiaugiame- esą, ši tą jau žinome apie brolius Juškas. Šį bei tą, esą, žinom. Tačiau prie ąžuolų su kirviais pasilenkę Algirdas Vaišnoras ir Arūnas Sniečkus mato tą  nuostabią žmogaus dvasios pasireiškimo dieną, kai visoje  Lietuvoje suskambės per septynis tūkstančius Antano Juškos surinktų dainų. Ar girdit, ar suvokiate? Taigi, per septynis  tūkstančius...
     - Ar bus taip?
     Ir abu jie – ir Algirdas, ir Arūnas - girdi, kaip jų drožiami ąžuolai kalba: reikia, kad taip būtų. Ąžuolas kantrus. Jeigu ne jūs, meistrai, tai mes, ąžuolai, jau tapę koplytstulpiais,  sulauksime tos dienos, kai Lietuva atsimins, išmoks ir padainuos visas brolių Juškų dainas...

     - Betgi, vežėjau, - vėl atitraukė dienoraštį nuo akių Aldona, - bravo! Šaunu! Ne taip jau neaišku, kaip kalbėjai. Maniau, kad bus blogiau ir net visai blogai. Raštas, tiesa, tavo ne koks, nepastovaus žmogaus raštas, bet ir jį perskaitau. Pažadu tau, kad visą dienoraštį perskaitysiu- nuo pirmos iki paskutinės raidės. Ir daugiau, jeigu, žinoma parašysi.
      - O Viešpatie! - atsiduso Pranas ir atsiminęs mane: - Matai, dzieduli, kokie dalykai dedasi. Dar tik ruošiamės  kelionei į Vilkiją, o jau... nors bėk iš karietos. Neturėjo boba bėdos, tai nusipirko paršelį. Taip ir man  atsitiko: Neturėjau bėdos, tai į karietą pasisodinau Aldoną Vederaitę..
     - Manau, kad ne dienai ir net ne metams, - netikėtai linksmai nusijuokė Aldona.- Nebūkim, vyručiai, liūdni, gerai? O dienoraštį skaitysime prie kavutės, bet ją dabar reikia paruošti. Sutarėme? – ir užlošusi galvą  į dangų: - Girdit? Čyrukas vyrukas, ore pasikabinęs, verkia...    
     - Verkia?
     - Būna ir Aldonai taip- trepsi, bėgioja, stumdosi, pozuoja, dainuoja, o iš tikrųjų verkia. Bet žinoma, sava ašara  sūri, o svetima tik šlapia...
                                    
                                                      b. d.                              
     „Užrašai iš Savęspi“.