O Rojaus soduos žydi gėlės... (44)
Nesulaukęs Kontrimo atsakymo, gan primygtinai, Astas vėl pakartojo klausimą:
– Kur man rasti Amerikietį?
– Nežinau, – pagaliau atsakė Kontrimas, akimirksniu šiek tiek atšaldęs įsiaudrinusius Asto jausmus ir jį nuvylęs. – Nežinau kur jis dabar... Daugmaž prieš metus Tautvydas išėjo iš kalėjimo. Reketas, žmonių grobimas, nužudymas. Tai jo dosjė. Ne be kažkieno pagalbos jį išleido kur kas anksčiau laiko. Girdėjau tik, kad dabar jis labai atsargus, tačiau grįžo prie ankstesniojo užsiėmimo, bet užsitikrino dar geresnį stogą. Pagalvok, Astai, tu užkursi didžiulį laužą. Būk atsargus, kad nesudegtum pats. Atmink, dabar mafija visur – netgi ten, kur priimami įstatymai. Ji visai kitokia negu buvo tais laikais, kada tu jai priklausei. Galbūt ji išsivystė ir tapo tikra, europietiška, tokia, kokia yra visame pasaulyje – Sicilijoje, Niujorke, bet ji pavojinga ir negailestinga.
Tačiau Astas išliko ramus. Jis nebijojo ugnies, nes neturėjo ką prarasti ir galėjo tik savanaudiškai patenkinti egoistiškus savo norus.
– Karas tai kasdienybė, o kasdienybė manęs nebaugina, – pasakė Astas. – Aštuonerius metus kovojau dykai, o dabar, pagaliau, pakovosiu už save. Neabejok, Konte, pergalę švęsiu aš, nes nežinau žodžio „pralaimėjimas“. – Jis garsiai nusijuokė.
– Tu man nieko apie tai nepasakojai. – Kontrimas bandė kai ką sužinoti, gauti mainais į savąją informaciją, bet jam nepavyko.
– Tai nebūtina, – nutraukė jį Astas. – Tai visiškai nebūtina. Smulkmenos gimdo menkavertiškumą. Tik vieną žinok: tavo pagalba man buvo neįkainojama. Pravertė žinios kurias man suteikei, pravertė jėga kurią man įkvėpei dar vaikystėje, ir tik tavo dėka aš išlikau savimi – visur ir visada – pragare ir žemėj.
Kontrimas atsistojo. Jis jautė, kad Astas greitai išeis, nes jų pokalbis baigė išsisemti. Paėmęs nuo lentynėlės vizitinę kortelę, Kontrimas ištiesė ją Astui.
– Jei bus sunku, galbūt prireiks pagalbos, skambink, – pratarė jis. – Daug pažadėti negaliu, pats matai, senatvė, bet... Šiek tiek dar sugebu...
Astas paėmė kortelę, irgi atsistojo ir apglėbęs savo seną bičiulį, patapšnojo jam per petį.
– Vargu ar kada besusitiksim, Konte. – Jis buvo žiaurus, bet atviras. – Nors... Visko būna, Konte, visko... Likimo keliai vingiuoti ir nežinomi. Kartais jie atveda ten, kur niekuomet nemanei atsidursiąs ir priverčia daryti tai, ko net neįtarei sugebąs.
– Būk atsargus. – Kontrimas irgi tapšnojo Astui per petį – draugiškai, tėviškai, su didžiule meile ir pagarba. – Būk atsargus ir išlik tokiu, kokiu buvai ir kokiu tapai. Jaučiu, drauguži, o aš retai klystu, kad teisybė tavo pusėje ir tu ją įrodysi. Būk tikras, tavęs aš niekada nepamiršiu. Niekada. Sėkmės tau – jos tikrai prireiks.
Ištuštėjusi, pažystama, bet pasikeitusi gatvė lėtai slinko pro susimąsčiusį Asto žvilgsnį. Jo ausyse tebeskambėjo Kontrimo ištarti atsisveikinimo žodžiai:
– Lik sveikas, Astai, lik sveikas. Būk atsargus... Sėkmės tau...
Dar vienas žingsnis į praeitį. O gal ne? Galbūt tai dabartis, palaipsniui pereinanti į ateitį. Į ateitį, kuri dar bus, nes ji negali apvilti ir privalo ateiti. Ji bus, nes Astas kūrė ją savo jėgomis, savo rankomis, savo mintimis – nebėgo, nesitraukė, o drąsiai žengė vis pirmyn, geisdamas pakeisti nors mažą atkarpėlę tos nelemtos praeities.
Jis juto pamalonintas likimo, kad tas siuntė bent vieną draugą iš praeities, kuriuo dabar galėjo pasikliauti. Jei iš pradžių Astas abejojo sena draugyste, tai išeidamas jautėsi tvirtai įsitikinęs, kad Kontrimas nevaidino, o tikrai apsidžiaugė vėl išvydęs seniai dingusį savo mokinį. Kontrimas neapsimetinėjo, neblefavo, o reiškė tikrus jausmus ir nepasikeitusią tėvišką meilę.
Kartkartėmis vakaro ištuštintoje gatvėje pasirodydavo vienas kitas vėlyvas praeivis. Astas žvelgė į juos, į jų veidus ir bandė rasti pažystamų. Norėjo ir kartu bijojo, nes tai galėjo tik pakenkti. Valkataujantis šuo visuomet bijo žmonių, o sutikęs, pabruka uodegą ir sprunka šalin. Tačiau Astas ėjo aukštai iškelta galva, nes jo laukė audringas rytojus.
Temo. Per dieną įkaitęs oras tebealsavo vasaros vakaro tvankuma, tačiau gamta jau triumfavo ir džiaugėsi dvelktelėjusia vėsa. Tai jautėsi net mieste, nors aplinkui buvo tik asfaltas, dulkinas šaligatvis, tokie pat dulkini medžiai ir siaurukės, žolyte apaugusios vejos, besitęsiančios visos gatvės pakraščiu, tačiau irgi pasidabinusios storu dulkių apdaru. Tačiau ir jie: per dieną saulėje įdegę medžių lapai, nuvytę gėlės, prie įkaitusios žemės palinkusi žolė, alsavo pilna burna ir budo, atgimė, kėlė aukštyn galvas. Atgimė ir bandė gyventi toliau, tikėdamiesi, kad karščiai baigėsi ir vėsuma viešpataus amžinai.
Astas skubėjo namo. Tiesa, jis niekada nevartojo žodžio „namai“, nes puikiai suprato jų neturįs; jis prarado namus labai seniai, bet dabar jo mintyse kažkodėl šmėstelėjo šis svetimas žodis. Galbūt tai atrodo keista, tačiau Astas niekuomet nevertino namų, jų šilumos ir jaukumo. Jis įprato ir jam buvo netgi geriau gyventi bet kur, visur, pagaliau ten, kur nublokšdavo sunki likimo letena – pagal galimybes, kaip susiklostydavo aplinkybės. Jau seniai Astas jautėsi namuose bet kur ir kaip laukinis žvėrys, prisitaikęs prie rūsčios aplinkos, rasdavo guolį nė kiek neblogesnį už patį minkščiausią pūkų patalą.
Atsitiktinai kišenėje Astas užčiuopė mobilųjį telefoną ir prisiminė jau keliskart norėjęs paskambinti Oksanai. Išsitraukęs telefoną, tarytum svarstydamas ar verta skambinti, ar tokį puikų vakarą verta drumsti kitų žmonių ramybę, pavartė jį ant delno, bet vis tik ryžęsis, neskubėdamas surinko Oksanos numerį ir priglaudė ragelį prie ausies.
„Na nejaugi jos vėl nebus namie? – keistai, pats to nejusdamas ir nesuprasdamas, jaudinosi Astas. Vienas kviečiantis signalas, antras, trečias... – Po velnių, kur ji bastosi? Vakaras juk... Vėl nėra...“
Ketvirtas... Telefonas žadino neatrastus jausmus. Penktas...
Oksana gulėjo lovoje. Pro pravirą langą pūtė švelnus, vos juntamas, gaiva alsuojantis vėjelis ir atsargiai švylavo lengvą užuolaidą. Keletą dienų praleidusi šiek tiek geresne nuotaika, šiandien mergina vėl pasijuto vieniša, visų pamiršta ir apimta kankinančios depresijos. Tuštuma grįžo ir įsėlinusi pro pravirą langą, įsirangė į sužeistą Oksanos sielą. Jai beprotiškai trūko Asto. Kaip Oksana besistengė, tačiau pamiršti jo nesugebėjo; kol kas ji niekuo negalėjo užpildyti širdyje atsiradusios tuštumos, kurią paliko taip staiga, netikėtai į ją įsiveržęs visiškai svetimas, pašalinis vyriškis, kuris sukėlė audrą, o vieną dieną ėmė ir paprasčiausiai kažkur dingo. Oksanai trūko Asto žodžių, jo pasakojimų ir pastovaus slėpiningumo, jo prisilietimų ir dėmesingumo, jo alsavimo, pagaliau – jo meilės, nors ši buvo keista ir vienpusė. Kol kas mergina nesuprato, abejojo ar meilė ne jos vaizduotės kūrinys, bet dabar trūko netgi jo, visiš-kai nebeatsižvelgiant į tikroviškumą. Astas nė karto neprisipažino ją mylįs, nepasakė esąs įsimylėjęs. Mintyse Oksana barė save už tai, kad perdaug reikalauja, tačiau su augančiu ne-kantrumu laukė tos dienos, tos akimirkos, kada išgirs šiuos išsvajotus, magiškus žodžius: „Aš tave myliu...“. Deja, kokia meilė? Ar buvo ji reikalinga ir įmanoma surambėjusiai Asto širdžiai, kuri mokėjo neapkęsti, smerkti, teisti... O mylėti?
„Jam pakanka sekso, – galvojo mergina. – Seksas ir daugiau nieko... Kokia aš kvailė, – keikė ji save. – Jis labai suprantamai paaiškino nenorįs niekuo įsipareigoti ir įpareigoti kitus. Kvailė, kvailė, kvailė... Paskutinė kvaiša! Ką man daryti, kvailai kekšei? Man taip gera, kada jis mane dulkina... Keista, bet šįkart viskas kitaip nei būdavo anksčiau... Kodėl? Netik viskas, bet pats Astas kitoks. Jis turi nepaaiškinamai stiprią jėgą, kuri verčia prie jo prisirišti ir paklu-sus, su viskuo susitaikyti. Jis sugeba pavergti... Aš įsimylėjau ir dabar vėl kenčiu. Kas jis?.. Kur jis?.. O gal visai nebegrįš?.. Kvailė, kvailė, paskutinė durnė...“
Telefono skambutis perplėšė tylą, išskriejo pro pravirą langą, nuaidėjo visu miestu ir tik grįžęs, nutraukęs bjaurias Oksanos mintis, pasiekė užimtas jos smegenis. Lyg būtų apipilta šaltu vandeniu, mergina stryktelėjo iš lovos. Ji buvo beužsnūstanti. Mintys pynėsi su atslen-kančiais sapnais ir skambutis ją tiesiog išgąsdino. Susipainiojusi aplink kojas apsivijusiuose naktiniuose marškiniuose ir vos neišsitiesusi ant grindų, šlepsėdama basomis kojomis, Oksana išbėgo į koridorių ir stvėrė telefono ragelį.
– Labas! Kaip laikaisi, mažyte? Dar nemiegi? – Iš ragelio pasigirdo toks malonus, neapsakomai lauktas ir pažystamas, saldus Asto balsas.
– Astai, pagaliau... Kur tu dingai? – Mergina vos nešaukė. – Kodėl taip ilgai negrįžti? Ko aš tik neprisigalvojau...
– Ryt susitiksim, – Astas nutraukė klausimų lietų. – Rytoj. Pakentėk. Rytoj pasilinksminsim. Iki. Labos nakties...
Trumpi, negailestingai pypčiojantys signalai ragelyje prarijo Asto balsą ir vėl paliko Oksaną vieną. Ji pavartė ragelį rankoje ir suvokusi, kad tai jau viskas, kad baigėsi taip ilgai lauktas pokalbis ir jai vėl teks visą naktį tenkintis šiais keliais trumpais, bereikšmiais, tiesa, mažytę viltį teikiančiais žodžiais, nervingai, su trenksmu sviedė ragelį ant telefono.
„Viskas. Paskambino.“
Ji laukė, kentė be galo ilgas dienas, ėjo iš proto, o išgirdo tik sausas frazes.
– Rytoj, rytoj, rytoj... – Oksanos ausyse tebeskambėjo Asto žodžiai. – Rytoj... Rytoj pa-silinksminsim...
„O paskui? Kas bus po to? – Merginos mintys neprašviesėjo, o tapo tik dar tamsesnėmis. – O paskui?.. Rytoj bus seksas be meilės. Man bus gera, jam patiks... O poryt?..“
Oksanos akis užliejo ašaros. Ji sunkiai klestelėjo ant kėdės prie praviro lango ir virpančiais pirštais prisidegė cigaretę.
„Kokia gi aš kvailė, – toliau svarstė, teisė save Oksana. – Kvailė, kvailė, kvailė... – Ji keikė ir niekino save. – Ko iš jo tikiuosi? Meilės? Nekenčiu jo!.. Jo ir savęs: durnės, psichės, kekšės!.. Taip man ir reikia...“
Ir vis tiek... Bent jau rytdienos laukimas, tikimybė, kad jau rytoj švelnios mylimojo rankos vėl prisilies ir glamonės jos geidulingą, apnuogintą kūną, jo karštos lūpos vėl bučiuos jos drėgnas lūpas, – mintys apie tai, kad jau rytoj jie vėl mylėsis, o gal paprasčiausiai dulkinsis iki sąmonės netekimo, Oksanai buvo malonios ir vertė kovoti su tamsiųjų minčių liejama nešvara. Mergina užgesino nebaigtą rūkyti cigaretę, dar sykį atžagaria ranka nubraukė dideles, prieš jos valią paraudusiais skruostais riedančias ašaras ir grįžo atgal lovą – šaltą, tuščią, galinčią pasiūlyti tik liūdnai malonius prisiminimus ir, jei vis tik pavyks užmigti, sapnus, kurie galėjo sugrąžinti Astą ir priartinti dabar jau geidžiamą rytdieną.
– Rytoj jis sugrįš, – vos girdimai sukuždėjo truputėlį praviros Oksanos lūpos. – Jau rytoj... Taip greit. Astai, aš lauksiu tavęs, nes... Astai, aš myliu tave...