Penkioms minutėms iki aušros
(jei miręs būtum,
galvotum -
penkioms aušroms iki minutės),
tamsa
tarpuvarčių klegesiu
iš tavęs juokiasi:

šviesa
kaip prostitutė – nusipirk:
ruduo, ir pinigėlių po kojom kiek nori,
ruduo, ir vidūs tavo išvaryti iš namų
prisigeria ir miega miesto varpinėse
sapnuodami:

„vakarais, kai neranda to,
ko neieško,
ir visi
žibintai per žemi pasikarti,
per aukšti į prarają šokti,

nuogas miestas ant delno
ir oras vibruoja.

Šis miestas nemiega,
dainavo mergaitė.
Šis miestas nemiega,
pardavė ją, už kiek – nežinot.
Ruduo ir pinigėlių
po kojom,
kad svaigsta galva ir, atrodo,
įkrisi į tėkmę dangaus.

Šis miestas nemiega.
Ištiesia ranką tau kekšė -
cigaretė tarp pirštų.
Išrūkyk save. Visą –
iškvėpk.

Prisidegsiu tave
ir lėtai
kaip dūmai kaminų iškilsi
debesiu į debesį,
į žodį žodžiu: miestas
prašnenka, bet
skliautas
dangoraižių išprievartautas
vis nebylus“.

Pabunda vidūs
kai mišios ir oras
virpesiu varpų vibruoja,
ir mato
šokinėjančias mergaites.

„Sužaisk su jom
klases.

Akmenukas -
gyvenimas tavo.“