Kaip ir kiekvienas dvikojis primatas visada turėjau reikalų su savo baimėmis. Neretai jos sliuogdavo mano silpnumo kamienu lėtai ir tyliai kol galiausiai plėšrūniškai išalkusios išdraskydavo pačią šerdį. Tas skausmas nebūdavo dramatiškai kankinantis su begalėmis pompastiškų aikčiojimų. To išvis negalėjai pavadinti skausmu, greičiau lėtine realybės suvokimo žūtimi. Dar beprotiškesnis būdavo nerimo rūkas. Jis užguldavo akių vokus, sakytum, netgi šnopuodavo į kaktą, taip palikdamas ant jos keletą aitrių prakaito lašų. Kartais nerimas įsigudrindavo susisukti gūžtą kažkur paširdžiuos. Negailestingais jaudulio gūsiais virpindavo greitai susitraukinėjančią širdį iš savo centrinės būstinės. Tokiomis gyvenimo akimirkomis aš jaučiausi tarsi buvusi, esama ir būsima. Žodžiu, įsipainiojusi laiko burėse artėjau prie beprotybės pilaitės. Vartų niekas nedarė. O jei būtų atidarę ir įtraukę? Tik retas sugrįžta, o ir grįžtančio niekas nelaukia. Nebent amsintis šuva, badmiriaujantis vienatvės būdoje.


         Akies tikas. Lengvas judesys balerūniškai suvirpindavo blakstienas. Jos stilingai suplasnodavo vorele. Tomis akimirkomis nueidavau į vonią, atsistodavau prie veidrodžio ir kartais ištisą valandą įsistebeilydavau į savo regos organą. Jo laikiklis ritmingai judėjo. Turbūt taip trūkčiojo mano blogos mintys. Už kiekvieną mintį po vieną trūktelėjimą, o kadangi tų minčių turėjau tikrai ne tuziną ir ne šimtą, akies tikas ilgam savotiškai papuošdavo iš apatijos surambėjusį mano veidą. Jokios mimikos, jokios juoko raukšlelės –  tik trūkčiojančios gyvenimo prarajos. Atsiveriu – užsiveriu. Atsiveriu – įkrentu.

         Galūnių tirpimas.  Tada sužinojau, kad egzistuoja subtili nejautra – užčiuopi esant, bet nejauti būnant. Lyg kūju sutrupintos pėdos mindydavo žemę ir aš klupdavau. Kartais rodydavosi, kad žemė pakeitė savo būseną – iš kieto kūno virto minkštais pogulio patalais. O aš ir atguldavau. Štai, guliu, štai, kvėpuoju, pėdų ir blauzdų greitkeliais cirkuliuoja aštrūs smeigtukai. Kai eismas staiga sustodavo, aš pakildavau. Lyg niekur nieko savotiško paralyžiaus ištiktas individas tęsia kelionę gyvenimu. Štai, einu. Štai, gyvas.

         Galvos skausmas. Taip taip, geriausias žmogaus draugas po šuns. Gal ne geriausias, bet geriausiai pažįstamas. Principas toks: kažkas pasiima grąžtą, gręžia kaukolę, plekšnoja per smegenis ir vargo nemato. Be to, išima bet kokias blaivias mintis ir paskandina jas skausmo ežeruose. Atrodo, į abu smilkinius įsmeigti šalti pistoletai. Tada aš jausdavausi, lyg su kažkuo žaisčiau rusišką ruletę ir niekas manęs neklaustų ar aš noriu. Ir niekada nepatyriau lemiamo bang bang.

          Nemiga. Lubos artėja, lubos tolsta. Taip niekada ir nepagaudavau jų vienoje vietoje tomis naktimis. Judėjo neritmingai, gaudydavo mano paklaikusį žvilgsnį ir tyliai prunkšdavo. Žiūrėdavau metro platumo akimis į nakties nuosėdomis apsuptą lempą. Man ji primindavo siūbuojantį Nojaus laivą, kuriame manęs niekas nelaukia. Išsigelbėjimas neduotas silpniesiems. Nemigos tvanas užpildavo gruoblėtas mintis, įkaitusias jausenas, nenurimstančius viso kūno virpulius. Ir visai nepaskandindavo – viskas plūduriuodavo. Užkutenta nerimo pirštais, išsinerdavau sekundėlei iš jų ir skubėdavau į virtuvę. Du šaukšteliai nusususio valerijono nuplūsdavo mano skrandžio gelmėn. Bet nenumalšindavo įsisiautėjusio nemigos škvalo. Gal tik truputį priverdavo langus, kad visiškai nesutraiškytų manęs metaliniais gūsiais.

Lubos artėja, lubos tolsta. O toliau neprisimenu. Užmigau.



* Hipochondrija – pernelyg didelis susirūpinimas sveikata, ligų ieškojimas jų net nesant. Tokio žmogaus niekada neapleidžia baimė, jog jis sunkiai serga arba tuojau susirgs. Jeigu hipochondrija jau įsigalėjo, tapo asmenybės savastimi, tai žmogaus neišgydysi kalbomis apie ligos nepagrįstumą. Baimė jį taip yra užvaldžiusi, kad visos valios pastangos nueina perniek. Tokia baimė vadinama nozofobija.