Mes lietėm mirties angelo sparnus,
Mes įveikėme tamsą ir vėl į ją sugrįžom,
Mes matėm, kaip ugnimi alsavo degantis dangus,
Mes palydėjom išėjusius numirti ...
Mes matėm, kaip iš po kojų slysta žemė,
Kaip senos žaizdos atsivėrusios ima vėl pūliuoti,
Mes jautėm aplinkui tvyranti begalinį mirties kvapą
Ir supratom, kad tik ji viena mus gali išvaduoti!

     Nes gyvenimas, tai tik miražas,
     Tai tik iliuzija, temdanti akis!
     Atsimerk! Iš tikrųjų tai slogus košmaras,
     Iš kurio pažadint gali tik Mirtis!

Mes matėm, kaip pasaulis griūva,
Kaip šventieji žemėn iš aukštybių krito,
Mes matėm žmones, kaip žvėrys, vienas kitą žudant,
Praradusius tikėjimą ir žmogiškumą!
Mes matėm, kaip naktį žvaigždės verkia
Ir krenta kraujo ašaros iš aklų akių,
Ir kas dieną girdim kaip mirtis mus šaukia
Į savo glėbį – išsigelbėt nuo kančių!