Kalnais, pakalnėm, kloniais
Dubiai vilioja praeivius
Ten tėvas Nemunas vingiuoja
Gyvenimo istorijų keliu

Ten dzūkų dainos tyliai darbą lydi
Ten grožis perpintas triūsu
O tos gražios gamtos vaizdus palydi
Tas šieno kvapas nuostabus

Gražioj gamtoj, gražus žmogus gyvena
Darbais jis puošia Nemuno krantus
Gimtinės neužmirš dzūkaitės
Eilėm, dainom supins jos vainikus

Nors metai bėgs greičiau nei Nemunėlis
Prisiminimus glostys praeitis
Tačiau jau tėviškės tų klonių grožio
Jau nepamirš tavo pavargusi širdis