Man dovanojai pievą žalią,
Ramunių žiedlapiais būrei.
Šlamėjo bundantys berželiai,
Padangėj sklandė vyturiai.

Pavasario vaiski mėlynė
Mus glostė saulės spinduliais.
Valiūkiškai kasas išpynęs,
Apkabinai švelniai, švelniai.

Ir prisiglaudęs man žadėjai,
Kad viskas tęsis amžinai.
Pavasaris žiedais byrėjo,
Skraidino rožiniais sparnais.

Bet amžino nebūna nieko -
Pakando žiedus dargana.
Ir atpjauta duonutės riekė
Ant stalo liko tik viena.

Svajonių pasaka lyg smėlis
Pabiro tūkstančiais smilčių
Ir pievą išdabino gėlės
Žiedais sudužusių širdžių.

Paliko tik prisiminimai
Ir nuosprendis – pati kalta.
Kodėl aš leidausi likimui
Paliest jausmus ranka šalta.

Kodėl tada aš paskubėjau,
Toj pievoj tarp žiedų baltų.
Kodėl užpūsti leidau vėjui
Tą liepsną bučinių karštų?

Berželiai auga ir lapoja,
Žiogai smuikuoja vakarais.
Man kitas pievą dovanoja
Ir žavi pasakų kerais.

Jau kitas vėl į mano širdį
Takelį bando prasimint,
Bet ar mokės jis taip sušildyt,
Bet ar mokės taip apkabint?