Ji gimė pačiame akies kraštelyje. Kitos tokios grožybės pasaulis nebuvo regėjęs.
     Gimė iš skausmo, nevilties, silpnumo ir troškimo pamiršti viską, kas buvo prieš ją. Norėjosi, jog ateidama į šį pasaulį ji atsineštų romų gyvenimą ir žmonių supratimą, tikėjimą ir džiaugsmą. Deja, gimusi iš skausmo, negali atnešti žmonėms palaimos, kuri buvo tokia laukiama. Kelias, kuriuo teko eiti, nebuvo paprastas ir lengvas. Daug slenksčių, kelių, takelių, kurie atrodė sunkūs ir neįveikiami. Ne vieną kartą teko nusivilti ir vėl kilti, bet nuo pat pradžios – gimusi kalno viršuje, ji nuolat ėjo žemyn – toks mat buvo likimas.
     Paskutinę akimirką, kuri buvo paskutiniojo atodūsio globėja, ji išvydo tai, ką žmonės vadino šypsena. Toje šypsenoje ji ir mirė....