Tu išėjai
Gyvenimas-lyg pienių vynas,
Jo išgeri ir apsvaigsti.
Jausmai pašėlusiai svaigina,
Kai gyveni vien širdimi.
Į Tavo rojų bėgsiu lėksiu.
Ištieski ranką, jei gali.
Savų jausmų aš Tau neslėpsiu:
„Mylėk, jei meile Tu tiki!“
Žiemos šaltuko nepabūki,
Dar bus dienų šaltų, oi bus!,
Pavasario karščiu tikėki,
Tau saulės dovanosiu daug.
Tau savo širdį dovanoju-
Jinai tokia, kokia yra.
Tu mano pykčio nepasmerki,
Tai tik į gerą, juk tiesa?
Kai aidi varpas taip nebyliai,
Jų dūžiai skamba ausyse,
Tu mano Meilei atsakyki
Pačia gražiausia žinute.
Tyla. Ir vėl Tyla.
Ir vėl ir vėl Tyla.
Už lango tyliai loja šūnys,
Dalia jų žiemą nelengva.
Per sniegą giržda mažos pėdos.
Gal lapė braunas paslapčia?!...
Paskui tyku, tik maudžia širdį
Ir teka ašaros veide.
Nebyliai kartais verkia vyrai,
Kai jų širdin įsiklausai.
Buvai gražiausia man gėlytė
Pražydusi taip nelauktai.
Iškart mylėjau aš nebyliai
Ir Tu tikriausiai nematei,
Kad mano naktys bus bemiegės,
Kol Tu į tai neatsakei.
O buvo vasara auksinė!
Mes taip tikėjome jausmais.
Kiekvienas žodis – stebuklingas –
Ir meilė liejosi kraštais.