Buvo da i šitep

Neburkuoja pastogė karveliai, nekapsi iš beržo sula, o aš vis grįžtu į tą pačią vietą, kur tėvukai gyveno, nor čionai jau nė vieno trobesio nelikę. Vaikštau  po vėjo košiamą plynę, sustoju an stataus bevardžio upeluko kranto, usimerkiu i matau, kap į lomą švilpia an šlypkių sukritę vaikiščiai su mergiščiom – besipildančių Mikaldos pranašysčių liūdinykai.
- Aū! Vaikai, ūū! – girdžiu močiutės balsą. – Pilvai prie nugurkaulių
priaugs, akšekit valgyt!
Ilgai ragytie nereikia. Subrazda į stubą būrys snieguotų peralkusių pyplių. An
stalo pūpso uzbonas barščių rūgštelės, bulvių puodas, an tutorkų keptas duonos kepals, torielka plautinių dešrukių, bliūdukuos – juka su džiovytais obuolukais. ,,Tai valgis, kap Pauliaus dalgis”,- stveria medinį šaukštą Bladuks, droždams pirmam pasitaikiusiam į kaktą. Tas raukos, tuo ims žliumbt. ,,Šviežyna!”- šūkteli kiti i pradeda pasigardžiuodami zupę srėbt. Neiškenčia užvuodęs kvapą i rainius. Pasiraivęs sprunka nuo liupto, jieško savo rundeluko palakt. Mažu te jam per karšta buvo? Ką aš žinau. Močiutė vis kiša i kiša į mašiną šakalius, an rinkių rasalas kunkuliuoja, petelnė  spirgai čirška. Nuo įkaitusio pricuko šlapios pirštinės su pančekom garuoja. Talkinykė žarnas darinėja, geldo per kelis vandenis perplauna. Mažiai tyko pūslės. Išpūs, įbers kelis žirnius, padžiovys. Tai bus zabova i vaikam, i katinam. Skerstuvės bambliam - raškažių metas.
Prisikimšę mazgiai neria į stubelę, už  stalo sėda vyresni. Dabar šalia šviežynos išdygsta i arielkos buteluks. Reik už gerą dūrį rieznykui atsilygyt.
- Motiejau,  a  teisybė, visuos kampuos andeliuoja: baisingi šalčiai atslenka.
Girdėjau Rosijo yr vietų, kur žemė neįšyla, pašalas per vasarą laikos, o žiemą iki penkių dešimčių spigina. Nesudūmoju, kap tę žmonės tokius speigus gali ištrivotie, - dyvijas močiutė.
- Kiaulės kasa rodija: da visko bus. Kapkaze per karšta, Sibyriuj per šalta,
Lietuvo -  pats tas.… - tvirtina visko matęs keliaunyks.
-    O kap tau Germanijo nutiko, a da atsimeni? – muktelėjęs gurkšnį
karčiosios, vyptelna tėvuks.
- Ką čia neprisimysi. Tokie zbitkai ligi grabo lentos isilieka. Ogi nuvažiuoju
pas prūsus darbo jieškot. Goglinėju, į mūrus dairaus. Jau i vakars, išalkau. Užeinu į vieną ūkę, plekšnoju per pilvą, veplenu: unger, ponuli, unger. O jis kyšt mą aštriai išgaląstą  peilį i sako: ,,Šneid briūt.” Aš persigandęs per duris riūt. Anas rėkia: ,,Vart ma, vart ma!” Nežiūrau nė vartų, tik drykt per tvorą i peršokau. Su prūsu šposai menki,vyruti. Velnio akį jis tau pasakys, ką iš tikro mislija. Gerai, kad vokiškai mokėjau, jaunas, miklas buvau, tai šep tep kudašių išnešiau.
Visi kvatoja, net grobai klepsi. Močiutė pasiūlo da po vieną klebonišką savo sutaisytos metėlinės. Suvėjimas neužtrunka, trūstis laikas. Įsukusi mazgą skerstuvių, mamukė dėkavoja Motiejui už pamačį, paskui  nutrepsena į kuknę darbų baigtie.
Leidžiuos takučiu pakalnėn, kur upeluks gurgia. Toks mažiuks, patėmyt sunku, tik garsas išduoda. O pavasarį šito sliekučio pažyt negali. Surankiojęs iš visų pašalių atlydžio vandenis, po lankas isilieja, dideliu ažeru virsdams. Tada dičkiai isitraukia iš kelnorės mėslovį, pasigriebia medines šiūpėles i irstos  kap su valčia. Tėvuks bumba, da prilaks rupūčkės. Ale sugaudyk kad kytras balo vaikus.  
Ve, i bulvinė. Pieskynė mamos podžius subudavo. Per žiemą bulvės kap šviežios isilaiko. Da nespė naujos bulvukės užaugtie, kap iš visų kampų suzvimbė kulkos, armotos suriaumo. Sunku susigaudyt: kas ką, ruskis vokietį a vokietys ruskį pliekia. Sulindo visi į tą bulvinyčią, tupi, laukia, kas toliau bus. Karas – kap atė, tep  nuvė, o žmonės didelius nepriteklius apturė. Vieni neteko savų, kitų budinkai subyrė. Paskui da i Dievulis nubaudė, žemelę tvindydams.
I tąsyk pagada buvo kap visada: retsykiais saulė pro debesuką kyšteli, skūpiai šypteli tėčiui, iš sterblės belopančiam išplikusį vasarojų. O mamelė, nuravėjusi gručkų lysę, vė su kiaušiniu ranko pareina.
- Ale i slapukė ta mūsų kurkė. Tokį apvalainą lizdą terp sviklinių įsitaisė. Ne tau nuo manęs pasikavot, kvaišiuke. Jegu visiem viską sujieškau, žinok: i tavo padėtkus rasu, - patenkyta prunkštelna mama.
- Apsidirbom, motin. Mažu jau baigsis šita velniuva, po tuščius aruodus nesigraibysim? Nebadmyriausim, - pildams į baliją vandenį, džiaugiasi tėvas.
Vasara. Saulė žeme raičiojasi. Vaikai po kiemą pusnuogiai žargstos, laksto vuodegas parietę. Javas mūru stojas. Tėtis pro ūsą šypsos… Staiga dangus apsiriaugia, žaibai botagais plieskia. Lietus šniokšdams pliaupia.
Viesului praūžus, tėtušio veidas niaukias.
- Tėvai, a matei, kas iš miežių belikę? Kruštinės negrūsim.
- Lukterėk, motin, nešluok aslos andarokais pirma laiko, akys pridulkės. Avižos, kviečiai… da rugučiai laikos. Apseisim i be kruštinės.
Lietus nesiliauja. Jau i avižukės pajuodo.
- Tėtuk, kuo vaikus maitysim, kruopos į dirvą atgal lenda.
- Pyragus kepsim. Nezvanyk, mamuke, iš anksto. Kvietukais atsidžiaugt negali. Išgyvęsim.
- Tėvuli, jau i pyragai praskydo, rugeliai varpose sužaliavę. Kas dabartės
bus?
-     Tuščia jų tų javų. Bulvės an kalvukės šilainėje pasodytos. Še, kap klumpės užaugo! Yr bulvių, bus i lašinių. Teisybė, būčia visai užmiršęs. Pareidams mačiau - jaučiakiai prie tako kap karvašūdžiai drybso. Ale nėmiau, andai iš kaimynkos girdėjau, anie visokių kvarabų prisigėrę. O kur vaikiščiai? Po paraliais! Vis dingsta kap pirdžiai vandeny, niekad jų namie nerasi. Tegu stveria gurbučius i pleška į Pažerių aglyną. Terp aržuolų mažu kokį makavyką aptiks.
- Vajetau! – neiškenčia mama. - Mano žmogus apspango. Kiba vapsvos
sugylė? Kupina  ragažė slidukų po nosei an kuparo riogso, o jis visus stramužija, supendiję vyžos ne vieto. Da priemėtį vaikam įvarysi, o goželių šiais laikais nor viedru semk.  – nusiraminusi priduria: -  mažu i gerai rokuoji, tėvai. Dievas davė dantis, duos i duonos.  Bulvukių po teisybei į valias.
- A nesakiau? Kap Dievulis norė, tep i išė… Duotum, gaspadin, lašinių guzą
užkirst, nuo tų žalibarščių kelnių sagstytis nespėji. Eisu da  į laukus spatu usistovėjusį vandenį nuleist. Grįšu šlapias kap katukas, pavakariais pečių užkurk, an  mašinsuolio drapanas reiks isidžiovyt.
- Jo jo, tėvuli. Da i grybų su šutbulvėm  užkaisu. Tai bus gardumėlis! Tai
pirštus laižysit!
Tuščia duobė i šitą rudenį pasiliko. Bulvės jau laukuos ėmė  puškėt: spusteli  raibas kap pakaškė iš pliurzės isitraukęs, o jos tik pukšt, baisia smarve ištyška. Visas plecius šun an vuodegos nuvė. Negana to, prisidė i kitos bėdos. Stipresni ūkinykai, nenorėdami už kolchozus pasirašyt, aba jauni vyrai, bėgdami nuo sovietų armijos, į miškus spruko. Tinginiai, visokie skystablauzdžiai pas stribukus sulindo. Apsimetėliai dėjos aniuolais, o nuvė su velniais. Neprigulnūs net prasižiot bijo. Naktį tamsa miško brolių pėdas dangsto, dieną stribai kaimiečius prie sienos remia, po stalčius griozdžia, banditų jieško. Pjautynėm, lageriais, baltom meškom pakvipo. Abelnai, anot močiutės, palaida bala.
Tėtė su Alpuku nuo ankstyvo ryto į laukus išė.  Mama gyvulius liuobia, priemenė su čiečka runkelius kapoja. Suambrija šuva.
- Motin, kur gaspadorių turi? – pasigirsta nepasilabinęs vyriškas balsas.
- Anava, grabę platina.
Nieko nesakę, du vyrai pasileidžia prie tursuojančių darbinykų. Šūvis,
antras. ,,I vė  antukes balvonai terioja,”- nusprendžia mamukė, pietus virdama. O kulkos smigo ne į antį, nudė jos žmogų Liudviką šešiolikmečio akivaizdo. Šovė, nė nekriuktelė, tik Alpukui prigrasė ligi vakaro  iš čia  nesitrauktie.
Dičkukulių prišutyta, spirgų su cibuliais i smetona prišmožyta, tik kasikų kap nėr, tep nėr.  Aina motinėlė žiūrėt, kas te daros. O kai pamatė… Vajezau, koks skausmas širdį persmelkė, net pamislyt skriūdu: viens kraujuos mirksta, kits spokso į debesis, akis išvertęs. Dievulėliau tu mano, už ką? I po šiai dienai nieks nežino, keno šičia darbas. Nė prie vienų iš savo loskos nesidė nabagas, vis laukė spakainesnių čėsų, ba labjau už viską jam bitukės, sodas i vaikeliai rūpė.


             Mano zabovėlės

Jau nuo mažens mą baisiai patinka arkliai. Visų kauliju nupirktie baltą kumeluką su rudais lopais an šonų. Tėtuks prižadė, ale pažadą netesė. Tik paūgėjus toptelė: tokių kumelių jokiam sviete nerasi, todė i nustoju tėtį pielavot.
Šįmet mūsų timsrė šyvuką atsivedė. Niekam nė į mislį neparė, kiek smagumėlio tas gyvuluks mą atnešė. Visos skuduronės, šunes i katinukai – į šoną. Su  šyviu guluos i keliuos. Mama šaipos – mažnėčiau i  šienuko su avižukėm pakramsnot. Tuščia jų tų šnekų, į viską numoju ranka, bile kumeluks spitrus. Mą to gana.
Vieną sykį tėtis nusiveža mane pas kalvį. Timsrė padkavą pametė. Čia tai bent! Dikis Jokūbas  švyst šiūpėlę anglių an išblėsusių žarijų. Tėtis čiumpa už dumplių. Spust vieną, antrąkart, liepsnukės tik plest plest, visas žaizdras isiliepsnoja. Kap šilta, kap gražu! Kalvis pasima nočynas, ligi raudonumo įkaitintą geležį an priekalo dzingt dzingt, paskui į vandenį kyšt, ta šnypšt, usiartavo. Še, i gatava padkava. Kap fabrična. Tik imk i kalk.
Kolei tėtis su kalviu apie kumelę trūsia, aš replėm užimta. O jos tokios dičkės, visai ne kap tėtuko. Nugi imsu i pažiūrėsu, a sunkios. Čiupt. A rukštele! Netropijau. Karšti replių galai tik šast mą prie šlaunies. Pajuntu aršų skausmą. Bjaurybės skūrą nusvilino. Dega, netrivoju. Ašarukės byra, ale koserės nepaleidžiu.. Padurkučiais apklostau abidvi kap kiaušiniai isprogusias pūsles i kenčiu, dantis sukandus.
Tėtis mato – mano zūbai perkreipti, da i klibinkščiuoti pradedu. Kvočia i šep i tep. Tyliu, akis nudelbus, kap baslį sužliaubus. Bijau, ims burčyt, kitąsyk į kuznę nesives. Kieme amsėdams pasitinka  Rudis. Nuveinu pas jį prie būdos, parodau savo bėdą, tas vis lyžt lyžt mano votukes, o jos ima i usitraukia.
                                                                                                                       Kapsė