Tupi sau varna ant šalto juodo turėklo.
Ir aš tupiu. Ant šiltos baltos palangės.
Kažin, kuriai iš mūsų - geriau?
Žiūri tamsiom žvitriom akim - juoda katė benamė.
Ir aš ją matau. Tik man ji keliolika kartų mažesnė.
O gal ne? Gal savo mažom akutėm ji ir kates mato mažesnes?
Ir namus, ir mus, ir nuodėmes mūsų...
   Keista, bet varna visai nebijo juodos katės baltame sniege,
kur kas juodesnės ir klastingesnės už ją.
Tikriausiai ji jau keliolika tokių kačių pergyveno, už tai ir nebaugu.
Tai jiems, besikapstantiems Žemėje, reikėtų prisibijoti Dangaus gyventojų.
Skraidinančių kažin kokias nežemiškas paslaptis...
   Šie paukščiai orūs. Ir ne vien dėl to, kad skraido ore.
Juk neveltui joms leista pergyventi riek žiemų, kiek nė vienas žmogus nėra regėjęs!
Ir jų lizdai sukami aukščiausiai besistiebiančių medžių viršūnėse - neveltui.
   O ar esate matę mažą varniuką?
Ir niekados nepamatysite.
Kaip ir sielos - nei gimstančios, nei mirštančios, iš kažin kur vėjo atneštos...
Juk jūs nemokate pakelti galvų, kad suskaičiuotumėte lizdus.
O juodos senos varnos galvas pakelti išmokusios.
Todėl ir gyvena aukščiau mūsų, ilgiau mūsų, iš mūsų, prieš ir po mūsų...
Pamatome tik katę juodą valkataujančią, bėgančią per mūsų pilką kelią,
bet niekados - varną, skrendančią virš mūsų galvų...
Niūriu žvilgsniu palydime nebent žiemą -
juoda ant balto lengviau pastebima žmogaus akiai...
Juodos varnos - lyg amžiams įstrigusios gedule.
Ir jų kranksėjimas -
tai ne mūsų tuščias tarškėjimas -
grėsmingas, baugus, išraiškingas.
Jos kranksi iškilus pavojui - niekados be reikalo...
Kartais atrodo, jog tai tylios išėjusių žmonių sielos sklando danguje juodais šešėliais...
Tikiuosi ir aš anam laike ne valkatauti,
o didžiai tupėti ant juodo šalto turėklo...
Kraipyti kaulėtą galvą, stebėti nutolusius praeivius, skaičiuoti kačių gyvenimus.