Po žiemos miego jau nubunda žemė
Ir medžiai rengiasi žaliu rūbu
Tyliai ratus gandrai paskridę suka
Aplink gimtus ir mylimus lizdus

Taip ir žmogus pavasarį kiekvienas
Atrodo numeta žiemos šarvus
Ir prisiminęs mamos dieną
Jis pina tiktai meilės vainikus

Kas gali būt pasaulyje brangesnio
Už tai, kad suteikė gyvybę Tau
Tai moteris padėjusi pasaulį
Išvysti Tau ir man

Visam pasaulyje  vienodai tariam
Tik vieną žodį, mama, visados
Vos gimęs, jaunas ar pasenęs
Tu nepamirški mylimos mamos