Sakai, kad viską parašiau.
Net už tave - taip pat.
Betgi žiūrėk,
Kiek daug dažų
Ant tavo stalo.
- Nupiešk mane, -
Prisimenu, prašiau: -
Geriau - laimingą,
Kai akim tyliom
Žiūriu į raidę kaip į dangų –
Žinau, nelaukia ten,
Bet, lemtyje įrašę,
Atmintį prilaiko,
Kurią, kai laikas baigsis,
Dar akmeniu parems -
Gyveno, buvo
Kol dievulis laikė...
Nupiešk,
Nebodamas jausmų
Juk įdomu,
Kaip mano atvaizdas
Prasišiepia iš po dažų.
      
(...) Portretas nebaigtas lig šiol
Nepaisant,
Kad poetiškai tapytas...
- Nusivyniojo, iš dažų išslydęs,
Maniau, kad gal žmogus.
O šliužas.
O žaltys.