Skrenda gervės – plasnoja virš pievų, virš pelkių
Ir atspindi jų klyksmą vanduo,
O sugrubusiais pirštais ruduo
Violetinius debesis glosto ir verkia...
Skausmą savo tik jam atiduok –
Su lietum tu nubėki lašais per palangę.

Bus lengviau – tylią vienišą gėlą nuplausi
Ir išliesi ant stiklo langų.
Užsimerk. Nedrebėk... Ar baugu?
Juk bučiuoju priėjęs tavęs nesiklausęs
Aš vaivorykšte miesto stogų
Ir šnabždu rudeninėm spalvom tau į ausį.

Ar girdi – klykia gervės – plasnoja virš pelkių.
Ar girdi, kaip lietus pabarbena lašais į palangę –
Tyliai kapsi nuo stogo vanduo...
Bučinys paskutinis. Ruduo...