Jakutitiške vadinā lydymų Paibutiškiā kaimā galūlaukēj prē Raudonēs brāstās, prē tos pačios brāstās, kur provydavā, kad ti vaidenas. Tai buvā sanas kelmynas ale indirbtas ir žmonēs ti sė`davā rugius. Tikriausia tai būvā paskutinis lydymas Pālabanārāj. Ti, pūdymi, su Juzoku dažnai ganydavam karves. Vienūsyk klausiam tėvą, kodel tas lydymas taip vadinas.
       -Tai na mergiōtēs pavardės, katra ti kurį laikų lintinēj būdēlāj gyvēnā. Tai liūdna istorija, ale aš nelabai gerai viskų žinau, arba, kai visa tai nutikā, mes čia dā negyvenam. Mama paprašys bābutēs Bivšuvēnēs, kad ana paprovytų. Ana tų mergiōtį biškį ir dabōjā.
Vienų sakmādēniā popetį mamos ašprašyta atājā Bivšuvēnē. Ana visadu uliōdavā apsrė`džius sanoviškai, namuos austais pilkais vilnoniais rūbais, gerokai palinkus nā metų, ale visadu gerā ūpā, linksma. Kai paprašē paprovyt‘ ape Jakutyčių iškart apsniaukē, susiraukē ir sākā“
       -Ape šitų liūdnos dalios mergiotĩ Labanori niekas nenori prismint‘, arba visiem labai didelā sarmata.
       Nugi žinat unksčiau labanāriškiai gyvenā gana gerai. Visi laikē daug galvijų,- didžiausiās keltavās miški ganydavās, pā Saniškes, nat lig Šīškinių. Tadu ir mškai buvā dideliausi, gražiausi ir galvijai jo nenuskriausdavā. Va dabar valdžiās tik ir tegalvoja, kaip žmānėm apsunkint‘ gyvenimų, tai ganyt‘ miški nelaidžia, visokiām pyliavām apkrauna, kad baigia Labanōrų iškasavot‘. Ā tadu visas pragyvenimas buvā iš miškā. Pā pinkias ir daugiau karvių laikē. Nu žinai, sunku buvā gaspadinēm ir vaikus sudabōt‘ ir galvijus apliuobt‘, ā dā raikėjā ir verpt‘ ir aust‘ ir daržus nuravėt‘. Taigi beveik kažnoj grīčiāj dirbā pasumdyti bernai, mergās, pusmergēs, piemenys. Visiem užtēkā ir duonās ir algas sumākėdavā ir gaspadoriam likdavā. Dažniausia juos parsveždavā par Jurgines iš Mālėtų.
Taigi vienas labanāriškis nusisumdē pusmergį Jakutyčių. Mergiote buva metų pinkiolikās, našlaite, neturė`jā nei tėvā, nei mamos, drabnutē. Pamātē jų suvargusių, turgui besbaigiunt, tai suderė`jā dirbt‘ až pilvų ir parsivežē. Pradžioj želāvijā jos gaspadinē, aprė`dē žmoniškais rūbēliais ir kūsnēlią gerāsniā neskūpijā. Atkutā mergiōtē. Ā maž ir metai jai tākie atājā, tikra gražuolā patāpā. Buvā gelsvom kaip linas kasōm, mēlynų akių. Ā šustri buvā, daugumų darbų až gaspadinį padarydavā.
       Tik va, atstikā bėda. Par gaspadorių būvā nat trājetas vaikų ir vyriausias berniōkas jau pusbernis, metų irgi šešiōlikās. Ir jėmē ānas sakiōt‘ paskui mergiotī. Kas dabar žinā ar gražumu, ar par jėgũ ānas pradėjā jų myluot‘ ir kaip visad būna ana jėmē pilnėt‘,- laukēs vaikēliā. Kilā didelis armydelis. Gaspadinē pasiūtā. Ana net nemyslijā kaltint‘ sūnaus, katras paskui mergiōti visur sakiojā. Apkaltinta būvā našlaitē, kad ana gviešias ūkį ažvaldyt‘. Taigi sūnų aždarē kamarė`laj, ā ana būvā inmesta vežiman ir, suderė`jus su lydymą gaspadorium, atvežta šiton kelmynēn prē brāstās až Aukštāsalās ir Pašēkštēs kelių kryžkelās. Čia saugāt‘ pasė`liam nā šernų būvā gaspadōrius pastatis būdelį` iš lintgalių. Va jų čia ir inmetē un lintinēs lažkēlās inklotās šiaudais, indavē valgyt‘ duonās bakanų, pieną puodinį ir palika. Mergiotei plyšā širdis, supratus kakion bēdon pakliūvā. Ir jėmē ana raudot‘. Raudōjā dienų ir naktį. Ir kaip neraudosi, kai tau tik šešiolika ir tu venui viena būdēlāj prē dideliā tumsaus aglynā, prē brāstās katroj velniai ratus važiuojunt` numauna, arklius išbaidā, ir kriokia navatniausiais balsais, a laumēs šmēžuoja baltais šešėliais apē medžius. Toja rauda sklidā plačiai pā apylinkes, girdėjās nat Labanori. Kaip šiundej prisimenu:
       Vai matulė`la   
       Mātula mānā
       Ko mani vienu,
       Venutī vienŭ
       Vargeliā vargti
       Palikai svieti.
Nedatūrė`jau, atė`jus, raminau, medaus atanešdavau, pienā, ale niekas nemāčijā. Raudojā ir raudojā, ā jos raudai tepritardavā gegutēs ir lakštingalās Lydymų raisti.
        Taip ana čia raudodama ir pagimdē gražų berniōkų, ale binkarčiōkų. Pabuvau až pribuvėjų, kitaip bābutį. Jaunasai tėvas nesrōdē, kalbė`jā, kad tēvai laikā kamārāj ažubrauktų. Nārs ānys ir žinojā , kad tai jų sūnaus vaikas , ale nenārė`jā jo pripažint‘ až anūkų. Negali sakyt‘, kad visai jų ažmiršā. Valgyt‘atveždavā. Ale gi mergiōtē pati būvā dā vaikas. Nei su vaiku kaip apsi`ait‘ , nei kaip pačiai dabotis be manys niekas nepadėjā. Aš irgi turė`jau šeimynų, mānā gi irgi pinki vaikai, pora dā starblė`j. Kai tik jų palikdavau –vėl prasdėdavā rauda, ainunt namo net kojās linkdavā. Ā pasimt‘ namo- žinai koks būtų piktumas....
        Nutilā Labanori mergų dainās. Žmonēs pasdārē nekalbūs. Visiem būvā sarmata del mergiōtēs gaspadorių. Sarmatijā juos ir kunigas ir kaimynai, ale gaspadinē būvā ažsispyrus,- ne ir ne. Visiem uturā, kad mergiōtē besarmātē, palaistuvē jos sūnēlį suvedžiōjā, ā iš untros pusēs-ūbagēs marčios jai neraikia.
        Daė`jā žiniās lig mergiōtēs kaimynų, tai vienas atvažiāvā, insisādinā Jakutyčių su berniōku ir išsivežē. Jo širdis būvā gerasnē.
        Nars saniai Jakutyčia būvā išvežta, ale va toj brāstāj ainunt` vakarais vis dā girdėjās tyli rauda. Kalbė`jā žmonēs, kad tikriausia ti laumēs aprauda Jakutyčiās dalių. Va nā tadu ir šitų brastų Raudoni vadina, nars sanoji Raudonē yra taliau , prē Būgnyčiās kālnā , vardų gavus dā švedų karų metu. Visų tų lydymā kalnālį, kur stāvėjā būdēlā ir pakrikštijā žmonēs Jakutytiški.
Ale gaspadinēs bėdās tuo nesibaigē. Žmonēs kalba, kad kiba laumēs želavodamās Jakutyčiās, besimaudančius jos berniōkus Labanārkāj paviliojā,- nustāpijā anys. Taigi, lika tik dukrālā, ir pavardės ir giminės pratesimā jau nėr. Ir dabar gali ait‘ keliais ape bažnyčių kiek tik nori, niekā jau negali pakeist‘. Raikia galvot‘ preš tai, kai kų nars sumysliji daryt‘, a ne pā tām bēdavōt‘. Laimingiausi žmonēs būna, kai Dievas juos suveda, ā kai suženijami par visokius išrākavimus, tai tadu tik bėdas ir terākuoja. Ne dykai sakydavā - kų Dievas suvedē, -žmogus teneišskiria.
       Ā svieti, kažnākur maž ir gyvena Jakučiai, labanariškių kraujā, ale apē sāvā kilmį ažu mamos vargus nat prismint‘ nenori, ā maž ir nežinā... Kam mamai sāvā vargus vaikam išsakyt‘. Ar jiem nā to bus lingviau.
       -Va, Mariōt‘, kaip būna. Auginant berniokus juos raikia pamākint‘, kad mergiōtēs yra skirtās ne zabōvai, ā tām kad, vaikus jiem pagimdytų, katrie pa jų svieti gyvins. Nu ,mergiōtēs irgi turi nenuspigint‘.
       -Taigi tam tavi, babut‘ ir ažprašiau... Ačiū tau!
Iškada būvā mergiōtēs. Inkritā širdin tas provijimas ir kai atvažiuoju tėviškēn, grybaudamas dažnai ti ažusuku ir kvartalini liniju pasikeliu un to kalnāliā. Ti dabar jau pusamžis pušynas. Jame stirnēlās vestuves kelia, ir vāsarām dygsta baravykai, ā meilukų būna ištisi tiltai. Nelikā ir brastas. Dabar ti padėtas didelis betoninis vamzdis vandeniui iš lydymų raistā nutekėt‘Labanārkān ir viršum nutiestas vieškelis Januliškin ir taliau. Vietāj sānājā aglynā jau vėl paaugis tunkus agliniōkas, kur vėl galėt` prisglaust‘ laumēs ir velniai, tik deja jais jau niekas netiki. Nelabai kas prisimena ir Raudonī su Jakutytiške, ā jei ir prisimena, tai iš graudumā nuduoda, kad pirmųroz girdi.