Liūdnas džiaugsmas
Pokšteli namo siena. Šuo žvilgteli pro būdos angą, bet nosies lauk nekiša. Šąla. Ramus žiemos rytas. Vėjas tik retsykiais pūsteli savo šaltu kvapu. Nuo tokio stingdančio jo kvėpavimo klevas, net nusipurto. Suktukais ima kristi mažieji jo vaikaičiai – sėkliukės. Jos stačiomis įsminga į purų sniegą. Atrodo, kad dairosi aplinkui ir stebi, kur jos pateko.
Dangaus skliauto rytinėje pusėje pasirodo kraštelis saulės. Savo šviesa sveikina žemę. Tai viename medyje, tai kitame cypteli zyliukės, čirkšteli žvirbliai. Sunkiai mosuodama sparnais pralekia varna ar kuosa. Čaižiai karkteli ir įsitaiso klevo viršūnėje. Visi dairinėjasi maisto. Sunku paukščiams žiemos metu jo rasti, todėl ir sukasi aplink sodybas. Tai į lesyklas užsuka, tai prie ūkininkų tvartų pašarų likučius knebinėja. Varnos ir kuosos mėgsta pasisukioti apie namų sargą - šunį. Ten visada šio to galima rasti.
Netikėtai kiemo tyla sudrumsčia keisti paukščių balsai. Po klevu ima vartytis raudoni kamuolėliai. Taip, taip raudoni kamuolėliai. Cypauja, čirpauja koks pusšimtis paukštelių. Tai sniegenos. Jos labai megsta klevų sėkliukes. Alkis atvijo arčiau namų. Pro šalį keliu pralekia mašina. Visas pulkas paukštelių pakyla ir pasitraukia į kiemo gilumą. Po to vėl įsidrąsina ir vėl puotauja po klevu. Sėklelių gausybė privilioja vis daugiau paukštelių. Jos įsidrąsina ir sėklelių rinkti puola, net ant kelio. Pralekia dar viena mašina. Ant kelio liko gulėti nejudantis raudonas kamuolėlis. Kitos sniegenos jį ima stebėti iš toliau. Gaila, jos gyvybės siūlas nutrauktas. Suspaudžia man širdį. Taip gaila tokio nuostabaus, gražaus paukštelio.
Imu ieškoti dėžutės. Reikia paimti paukštelį nuo kelio. Dar kartą žvilgteliu pro langą. Pamatau, kaip kaimynės katinas įsikanda paukštelį į dantis ir nusineša. Širdyje imu pykti ant katino, bet paskui imu mąstyti. Paukšteliui gyvybės nebegaliu gražinti, užkasti į žemę irgi nepajėgsiu – įšalas. O katiną šaukia laukinė prigimtis. Gal ir gerai, kad nors kartą ir jis pasisotins. Ne pyragai jam. Skanesnio maisto gauna retai. Pabodo jam kropienė. Pelės giliai po sniegu sapnus sapnuoja, alkis – ne draugas.
Taip bemąstydamas išgujau iš savo širdies pyktį katinui ir sumažinau skausmą dėl paukštelio žūties.