Išdalinsiu, ko neturėjau,
Dar atiduosiu, tai ko neturiu.
Nejau nematot, aš – tik vėjas,
Kuris papūs iš pusių keturių.

Jūs jaučiat vėjo gūsį skvarbų –
Kai perpučiu nuo kūno lig širdies -
Nelieka nė mažiausio tarpo
Tarp mano-tavo – mūsų ateities.

Kryptis pakinta. O vėjas glosto
Šalčiau-šilčiau – šuorais nelygiais.
Staiga apsuks – sijonų klostės
Pakils į viršų lyg margi drugiai.

Aš – vėjas. Tiesa ar melas –
Ne mano žodžiai. Šito – nesakiau.
Juk nežinau – pradžia kur, galas.
Tiktai žinau – kryptis, mažiau, daugiau...