Prisimenu tą dieną, Karsteno keturioliktąjį gimtadienį.

- Šiandien ypatinga diena, - sakė Karstenas ryte.- Nuo šiandien galiu dirbti legaliai.

Dabar mes traukiam į prekybos centrą šalia jo namų. Jis vadinasi "Paskutinė Viltis", žinoma, ne iš tikrųjų, čia mes taip pavadinom. Paskutinė viltis - todėl, kad šis marketas buvo tik atsarginis variantas, jei Karsteno nepriims kitur.

Draugas žengia šalia manęs nuleidęs galvą. Nieko nuostabaus, šiandien jis dalyvavo keturiuose pokalbiuose dėl darbo ir nė vieno darbo negavo. Paskutiniajame jam tiesiai pasakė, kad jo išvaizda netinka klientams aptarnauti.

- Kodėl būtent šiandien? - klausiu.
- Man reikia pinigų. Kuo greičiau.

Personalo atrankos skyrius. Pusvalandis iki uždarymo. Aš einu kartu. Karstenas greit užpildo anketą.
Du jauni vyrukai sėdi kabinete. Negi nuo jų viskas priklauso? Karstenas duoda jiems savo anketą ir tylėdamas laukia klausimų.

Vyrukai juokiasi. Draugas stovi prieš juos, nuleidęs akis. Kur dingo jo pasitikėjimas savimi?

- Kiek tau metų? - klausia jie.
- Keturiolika.
- Tu liliputas ar kaip?
- Taip, - sako Karstenas nuolankiai, aš negaliu tuo patikėti.
- Tikiesi gauti darbą?
- Taip.

Vyrukai vėl juokiasi.
- Mūsų šalyje užtektinai bedarbių, kodėl turėtume priimti būtent tave?
- Man reikia pinigų.

Tai nepanašu į Karsteną, tas vargšas žmogelis, stovintis vienas prieš viršininkus, tikrasis Karstenas yra išdidus ir žino savo vertę. Negaliu žiūrėti.

Kurį laiką visi tyli. Vienas iš vyrukų kažką žvejoja stalčiuje. Ištraukia lapą, "darbo sutartis", parašyta ant jo.
- Galėsi valyti dulkes nuo lentynų. Jei pasieksi.

----

Traukiam namo. Karstenas laimingas, akys žiba nuo džiaugsmo ašarų.
- Su gimtadieniu mane, - sako jis.