Mūsų visuomenėje yra tokių piliečių, kurie labai pakylėtai žvelgia į juos supančią aplinką, per daug ją idealizuoja. Tarkime, gamtą vasaros metu mato kaip (cituoju vieno rašeivos žodžius) " saulės spinduliuose besimaudančią fėją, apsivilkusią gėlėta suknele." Tačiau ant tos minimos suknelės juk visada voliojasi gausybė šiukšlių, arba, visa murzina nuo iš po džipų ratais tikštančio purvo darganotą dieną, fėja ima panešėti į kažkokį sulysusį, nuo alkio baisiai piktą žvėrį.Tokie nelaimėliai svajotojai nori "meiliai apkabinti kiekvieną sutiktą žmogų," bet nepagalvoja- tasai galbūt ruošiasi suvaryti peilį į šoną ir po to pakasti kur nors pašaly...  Daugiau čiulbėjimo negirdėsi, kartu su paukščiais nebeulbėsi.

Reikia mąstyti truputį kitaip, nes idealistiškas požiūris yra pernelyg neadekvatus šiuolaikiniam griūvančiais dangoraižiais ir ozono skylėmis paženklintam pasauliui. Pilietis jį mato itin šviesiomis spalvomis, o šios jau seniausiai pranyko, nublanko tankiuose istorijos brūzgynuose.Vyturiai, smaragdinė pieva (čia vėl kalba tas pats rašeiva)- cha, dabar tokį grožį tik nacionaliniame parke gali išvysti. Ir tai tik tada, jei kokio turčiaus vilos tvora kelio nepastoja. Dar tegul įsivaizduoja baltą pieno upę ir brangakmenių klodus dugne. Tada tikrai bus tarsi iš dangaus nukritęs ir persprogęs meteoritas.

Tokiems nėra vietos dabartiniame pasaulyje!  Juos pastoviai už tai muša, niekada iki galo taip ir neišmuša kvailų, niekad neįgyvendinamų fantazijų.

"Betgi be fantazijos nebūtų pažangos ir gyvybės!," girdžiu desperatiškai šaukiantį tokio sukirpimo asmenį. Taip, jis teisus, bet geriau yra svajoti, jog leki naujausio modelio "mersu," o ne suzmekusiu prieštvaninių laikų "golfu,"arba apie tokį aparatą, galintį per pusvalandį į Marsą nuskristi. Antrasai variantas, aišku, utopiškas, nors Marso mums tikrai artimiausiu laiku labai labai prireiks. Reikia tokių žmonių, šią idėją kuo greičiau įgyvendinsiančių, nes greitai Žemė taps baisiu įvairiausių atliekų kapinynu, reikės mums nešdintis iš čia strimgalviais.Mes ne tik į Marsą, bet  taip pat į tolimąjį Plutoną kojas įkelsim ir ten sušalsim mirtinai. Va taip atlygintų už mūsų nuolatinį bukaprotiškumą iš Antikos mitų išbridęs romėnų mirties dievas.

Veržiamės į kosmosą nuo praėjusio amžiaus šeštojo dešimtmečio. Savo gimtąją planetą aplipinome palydovais. To buvo negana, deja. Netrukus ten pat ėmė keliauti šunys ir mes patys (nežinia dar, kurie geresni). Turbūt jau tada nujautėme, kas dėsis kitame amžiuje- taip užteršime atmosferą, kad nebus kuo kvėpuoti, reikės dujokaukes ant galvų dėtis.  Su jomis mūsų fizionomijos atrodys dar kvailiau. Tas mūsų laukia šio šimtmečio vidury- tokia neoptimistinė mano prognozė...

O jeigu dar žmonija dešimties milijardų gyventojų kiekį pasieks? Dabar juk yra tik trimis mažiau. Štai ir prasidės naujas Didysis tautų kraustymasis iš tankiausiai apgyvendintų Afrikos bei Azijos kraštų, nes ten dvikojams paprasčiausiai pritrūks erdvės. Kils nauji pasauliniai karai... Yra net tokių, kurie net naujus fašistinius judėjimus pranašauja. Taigi, kaip sakoma, trukt už vadžių, vėl iš pradžių, vėl užlipsime ant to paties grėblio. Skaudu labai, širdis tiesiog vaitoja...

Tad ir tas pilietis svajotojas turėtų savo fantazijas pakreipti šiek tiek kitokia linkme. Reikia mąstyti, galvoti, filosofuoti, kaip padaryti, jog dabartinė krizė neperaugtų į dar baisesnius dalykus. Čia reikia visų pasaulio visuomenės sluoksnių pastangų, nuo studento iki mokslininko, nuo darbininko iki valdininko. Tik ar sugebėsime?