laiškai(4)
Tu sužeistas vakaro dulkių?
(alsuoja, įkvėpia, pamiršta...)
Myliu tavy tą akimirką, kuomet
jaučiau tarp pirštų vakaro žvaigždes.
Po to jomis nusiploviau ašaras,
o žemė vis skriejo pro karščiuojančią saulę,
kai jos dėmėse apsireiškė šaltis.
Aš myliu tavy tą akimirką...
Tu keli galvą nuo dulkėto stalo?
Pamirškim deimantinį kasdienybės purvą.
Žiūrėk į atviras žvaigždes delne!!!
Meilės akimis – savo ir mano.
Tamsu nuo išnykstančio grožio...
Mes palydėjom žemę į žvaigždes.
Mūsų sielų magija žavi.
Jaučiau tarp savo pirštų paskutinį žiedą,
kuris, pavirtęs paukščiu, nuplaukė upe
Tenai toli, toli, toli, toli, toli, toli, toli...
Kol nebeliko nieko.
Tuštuma.
Tyla...
Tik kelios vakaro dulkės...