Sugrįžai taip lengvai, prisidengęs motyvais nakties,
Į pradvisusią nerimu mano kasdienišką erdvę,
Kurioje ištylėti laiškai ir nerodyti filmai sukrės,
Kai juose  praregėsi dejuojančią  pragaro dervą.

Net malda nesudės iš eilės padrikų sakinių,
Iškliedėtų bemiegėj tyloj patalų labirintuos.
Kaupsis aplankas juodas skaudžiu pavadinimu: “Tu“
Bet jame  visos frazės, kurias dar suvokdavau – kinta.

Nestovėk vidury – nebeliko jaukių kambarių –
Tik grotesko  pano  iš pažliugusio kapo  fragmentų
Bei iš mudviejų ryto tylos, kurioje išnykstu,
Kad sugrįžčiau jau  šmėkla tavęs išvaryti už vartų.