kažkelintas laiškas
Aš taip pasiilgau kliedėjimo rugpjūčio,
Hošiminai.
Ežerų kvapo agonijos savo sieloje.
Rūko banginių prieš aušrą,
kurios privaloma sulaukti.
Ir betikslio dainavimo.
Be jokios sąžinės graužaties, be jokios misijos.
Ne pasaulį dabar gelbėjame.
Mūsų sutartinės žalesnės už žolę.
Miškais nuogi iki pat sąmonės griaučių.
Buvome.
Kažin ar dabar sugebėtume likti nepastebėti?...
Sakoma, kad kai rėki iš skausmo,
dalį jo perima tas, kuris rėkia drauge.
Taigi stovime dviese balto bokšto
saugojamoje aikštėje
ir klykiame vėl be jokio tikslo.
Bet tas stingdantis artėjimas į nebūtį,
kai nebegali tylėti...
Išplėšia ir sudrasko bet kokį jausmą.
Tad aidi,
bumerangu prie kojų grįžta
slogus
ištęstas
kurtinantis
visas varpines sugraudinantis
skausmo trupiniais apėjęs
jau greit išsikvėpsiantis
...aaaaaaa...
Ar tai vėl meilė?
Ar tik gražūs sapnai apie mirusius?..