Prie nevisai švaraus lango stiklo, pridengto lengva, balta, bet tokia pat nevisai švaria užuolaida, įkyriai zyzė musės. Jos skraidė, ropinėjo ir daužėsi į permatomą stiklą, kuris nematoma siena atitvėrė kelią į laisvę. Net musės jaučia nelaisvę, ir jos nori pasprukti palikę praviras kameros duris, bet... Vargu ar šioms svajonėms lemta išsipildyti, nes mirtis tyko čia, uždaram narve, ir ji tampa kur kas beprasmiškesne ir skaudesne. Mirtis sklando visur. Tereikia gerai apsidairyti ir ją išvysi, nes ji visur, ji aplinkui, ji visagalė. Nulaužtas gėlės žiedas ir nudžiuvęs medelis, sunkaus bato sutraiškyta skruzdėlė ir automobilio pertrenktas kvailas, niekuo nekaltas šuo. Ir pagaliau didžiausias Dievo kūrinys yra žmogus – jis irgi miršta – lengvai ir netikėtai. Pakanka žengti žingsnį ar paliesti pirštu ir jau kažkas praranda gyvybę, nustoja egzistavęs, virsta kita materija, kuri nebegyvena, o dingsta, nes mirtis, tai atviras kelias, tai palikta galimybė išsivaduoti ir tapus žemės grumstu – išnykti.
– Astai, praėjo ne vieneri metai. Kur buvai dingęs?
Tas pats klausimas, kurį Astas girdėjo jau kelintą kartą, grąžino jį iš numirusių minčių į klastingai sėlinantį gyvenimą ir krūptelėjus, vėl privertė ieškoti tinkamo atsakymo.
– Ne, aš neverčiu pasakoti... – Kontrimas neteisingai suprato savo bičiulio veido išraišką ir suskubo atšaukti savąjį klausimą. – Suprantu, tai tavo paslaptys, tau spręsti kam jas atverti.
– Ne, Konte, ne. Keista, bet aš, berods, pajutau, kad išlikai man draugu. Jaučiu keistą pasitikėjimą tavimi, nors tapau nepaprastai įtariu. Keista?.. Netikiu niekuo, kartais net pats savimi suabejoju, o tavim pasitikiu. – Astas išgėrė stikliuke likusią degtinę, užkando, užsirūkė, ir tarytum sumenkindamas ką tik ištartus prisipažinimus, pridūrė: – Nors, tu vis vien, Konte, negali man pakenkti. Žinai, gal tai skamba kvailai ir neįtikinamai, bet aš nieko nebijau. Suprask, aš nesigiriu. Konte, tai tiesa. Jau labai seniai pamiršau baimės jausmą.
Kontrimas šyptelėjo ir paklausė:
– Nebijai net jei tave susems farai1? Jie nepamiršo tavęs. Negąsdinu, bet net neabejok. Tau daug šviečia, Astai. Visam likusiam gyvenimui gali užsitrenkti sunkios tamsios kameros durys.
Astas nenuleido žvilgsnio nuo savo draugo, savo buvusio trenerio, nuo žmogaus, kuris jam suteikė daugybę neįkainojamų pamokų, tolimesniame jo kelyje, įsisukus į nelengvą gyvenimo verpetą, tapusių neįkainojamomis, tiesiog gyvybiškai būtinomis, nes tik jų dėka jis išliko ne vien gyvu, bet išliko savimi. Astas suprato ir nė kiek nesistebėjo, kad Kontrimas nebepažysta jo, nebepažysta būtent tokio, kokiu jis tapo, bet nuo šito jam darėsi skaudu.
– Konte, tu turi nuostabią žmoną, – pagaliau pratarė Astas. – Kažkada ji tau pasakė: „Jei kas – peiliu per venas ir viskas baigta...“. Kotryna teisi, ji žino... Aš irgi žinau – tai paprasta ir visai neskauda... – Berods, šis atsakymas patenkino Kontrimą. Pajutęs rėžiančią magiško Asto žvilgsnio jėgą ir neginčijamą žodžių tikrumą, jis tik keistai palingavo žila galva ir nieko nebepasakė. O Astas tęsė: – Tai va, Konte, nebijau aš mirties. O tas, kuris nebijo net mirties, yra nemirtingas. Tai mano ginklas, mano kozirius prieš visus. Vieno bijau, Konte, nesuspėti atkeršyti. Kartais bijau netekti šios laimės, kurios siekiau visus tuos metus. Bet aš pasistengsiu, būtinai pasistengsiu. – Jis vėl nutilo. Tarytum ko ieškodamas ar norėdamas įsitikinti, kad jų niekas nesiklauso, Astas apžvelgė kambarį ir neradęs ko ieškojo, bet įsitikinęs, kad kambaryje jie vieni du, tęsė toliau: – Nori žinoti kur buvau dingęs? Tobulinau tai, ką įkvėpei savo treniruočių metu. – Jis šypsojosi, tačiau iš veido nedingo neaiškios įtampos kaukė. – Daugybę kartų, Konte, žvelgiau mirčiai į akis štai taip, kaip dabar žiūriu į tave. Daugybę kartų man teko į aną pasaulį išsiųsti žmones, galbūt ne visuomet to nusipelniusius. Deja, tai buvo mano darbas, taip užsidirbau duoną kasdieninę. Pagaliau, likimo valia, tai tapo būtina mano keršto svajonių sąlyga. Turbūt tau pasirodys keista, Konte, bet aš nė truputėlio dėl šito nesigailiu. Anaiptol, svajoju grįžti atgal ir vėl justi, kaip į veidą alsuoja mirtis. Konte, aš kariavau. Ne už įsitikinimus, ne už valdžią, galų gale, net ne už babkes, kaip tai daro daugelis, kaip tai darė mano bendražygiai, o šiaip, savo malonumui. Gali mane laikyti niekšu, žudiku, smukusiu žmogum... Tavo teisė teisti. Tačiau aš praeitim tik didžiuojuosi. Patikėk, aš nevaidinu – aš tikrai tapau labai kietu2. Įvaldžiau daugybę kovos menų ir dabar, kad galėčiau tinkamai žudyti, man visai nebereikalingas ginklas. Jaučiu – tai mano kredo. Konte, manau, žinai tokį kovos mena, kaip Ninjutsu3?
Kontrimas tik linktelėjo galva ir trumpai atsakė:
– Taip, žinau. Jis uždraustas...
– Taip, uždraustas. Ninjutsu mirtinas ginklas, bet aš jį turiu, aš valdau jį. Ir ne vien jį. Tai skamba kvailai ir neįtikinamai, žinau, bet aš tapau samurajumi, nindze. Galiu kautis ir likti nepastebimu, neprieinamu, nenugalimu, nes svarbiausia ką suteikia Ninjutsu, tai nežemišką jėgą, kuri leidžia nugalėti ne priešą, o mirtį. Anksčiau pripažinau, o dabar pajutau, kad kito kelio nėra: arba laisvė, arba peilis į širdį vergovėj. Tik šie du keliai veda į tikrąją laisvę. Visur kitur apgaulingos aklavietės. Pastebėtas ir nugalėtas samurajus tampa niekingu, gyventi nebe-vertu padaru, nes egzistavimas, tai tik lėta ir pavojinga, bet nebepagydoma liga.
Atrodo Kontrimas patikėjo Asto žodžiais, nes jo veide suspindo pasitenkinimas, kuris sakyte sakė:
– Tikrai, štai kur žmogus, kuriam kadaise įkvėpiau jėgą. Jis nenuvylė ir niekada nenuvils manęs, nes ta jėga, tik dar labiau sustiprėjusi, jį tebevaldo. Tai žmogus-akmuo, iš mažytės dulkelės tapęs didžiuliu kalnu.
Tačiau balsu Kontrimas pasakė:
– Aš tikiu, Astai, tu pasieksi tai ko trokšti. Tokie kaip tu pusiaukelėje nesustoja. Tik būk atsargus – tave medžios farai, o kitoj barikados pusėj tu paliesi giliai įsišaknijusią piktžolę, kurią bus nelengva ne tik išrauti, bet netgi apkapoti išsikerojusias jos šakas. Nepamiršk ką sakiau: Arnas nebe tas žmogus kurį pažinojai. Jis nebe garsios mafijozų grupuotės vadeiva, o bosas, tvirtai sėdintis savo kėdėje ir turintis virš galvos tvirtą stogą4. Patikėk, geruoju Arnas neatsisakys to ką turi ir bandys tave sunaikinti bet kokia kaina. Ar pravers šiuo atveju Ninjutsu? Nežinau... Samurajaus garbės kodeksas pripažįsta tik garbingą kovą. Juk žinai, Astai, čia tu nesutiksi nė vieno samurajaus...
Astas išsitraukė iš kišenės pistoletą ir pakėlęs aukštyn kitą ranką su tvirtai sugniaužtu kumščiu, pademonstravo iš po trumpų marškinių rankovių lauk besiveržiančius raumenis. – Prieš šiuos ginklus joks stogas nepadės. – Jo balsas buvo toks pat tvirtas ir raumeningas, kokiomis atrodė rankos. – Jėga prieš jėgą! Tai kario širdį liaupsinantis šūkis.
– Nepamiršk, žaidimai būna ne visuomet garbingi. – Tarytum pajutęs, kad Astas prarado supratimą apie gyvenimo diktuojamas taisykles, Kontrimas vėl ir vėl stengėsi jį perspėti. – Kartą jau gavai skaudžią pamoką. Atmink – šaudoma ir į nugarą.
– Konte, aš nesiruošiu kovoti su sistema, su mafija, ar su valdžia. Ne, aš ne svieto lygintojas, ne revoliucionierius ir ne maniakas. Mano smūgis nukreiptas prieš konkretų žmogų, kuris kartą mane įžeidė. Ši dvikova bus bet kokiu atveju garbinga, net jei teks šaudyti į nugaras. Dar paminėsi mano žodžius, Konte, visi šoks pagal mano užsakytą muziką, o aš trypsiu polką ant to niekšo kapo.
Šio žmogaus veide Kontrimas tikrai negalėjo įžvelgti baimės. Prieš jį sėdėjo pats drąsos ir valios įsikūnijimas, o gal žmogus, kuris nebeturėjo nė truputėlio sveiko proto. Tačiau kaip ten bebūtų, šis žmogus buvo tvirtai įsitikinęs savo pergale.
– Konte, kas tuomet mane medžiojo? Vien Arnas, ar dar kas nors? – Astas stengėsi išsiaiškinti jei ne viską, tai bent jau kuo daugiau, nes nuo to priklausė jo rengiamos operacijos mastas. – Kaip visa tai vyko?..
Kontrimas nužvelgė pašnekovą kuris kapstėsi savo praeityje, neatskiriamai susijusioje su labai pavojingais žmonėmis, tačiau jo, berods, visai tai nejaudino. Kontrimas daug žinojo, bet niekuomet sau neleisdavo kalbėti apie tokius dalykus, kurių dabar klausinėjo Astas. Kas žino, galbūt todėl jis ir pragyveno iki tokio garbaus amžiaus, galbūt už tai jį gerbė visi – ne vien seni, bet ir naujos kartos mafijozai, nes žinojo – šis žmogus niekada neišduos. Mafijos įstatymuose garbės kodeksui skiriama labai mažai vietos, tačiau jei nesugebi įrodyti esąs teisus, už šių įstatymų laužimą baudžiama skaudžiai. Teisus. O teisūs būna tik tie, kurių pusėje jėga. Jėga ir pinigai. Deja, dabar buvo kitas atvejis. Kontrimas nepamiršo Asto tokio, koks jis buvo anksčiau, o dabar prieš jį sėdėjo pastebimai pasikeitęs Astas – dar labiau sutvirtėjęs ir ryžtingai pasirengęs kovai. Žmogus-kalnas, kurį sunku sustabdyti, o nugalėti neįmanoma.
– Didelių vilčių į mane nedėk; daug aš nežinau. – Kontrimas prašneko, tačiau pasiliko galimybę bet kuriuo metu šastelti atgal, atsitraukti. – Jau sakiau, kad su Arnu mūsų nesiejo glaudūs ryšiai. Mes dirbome skirtingose sferose, skirtinguose lygiuose. Tačiau kuomet sužinojau į ką įsivėlei, šia istorija truputį pasidomėjau ne vien pas farus, kurie, beje, net man nelabai panoro atskleisti kortas. Iš patikimų šaltinių sužinojau, o dabar, sustatęs viską į savo vietas supratau, kad sąmokslą vis tik surezgė tavo draugužis Arnas. „Milžinai“ tada žinojo, kad tu palieki Arną ir viską tempi į savo pusę. Tave medžiojo „Milžinai“, nes saviesiems šio reikalo Arnas nepatikėjo – bijojo tavosios įtakos. Tie, kuriuos tuomet pribaigei savo bute, buvo „Milžinų“ vyrai.
– Amerikiečio žmonės? – bandė patikslinti Astas, nors ir be to gerai suprato apie ką kalba Kontrimas.
– Taip, Amerikiečio, Tautvydo, to, su kuriuo norėjo, o paskui sėkmingai susivienijo Arnas. Nori rasti ir jį?
– Taip, aišku. – Pastarieji Asto žodžiai suskambo taip, tarytum Kontrimas būtų paklausęs kokios nors juokingos nesąmonės. – Žinoma...
– Tai sudėtingiau nei Arnas. – Kurį laiką Kontrimas sėdėjo nuleidęs galvą ir kažką svarstė. Pagaliau jis staiga kilstelėjo galvą, įbedė žvilgsnį į Astą ir pridūrė: – Astai, tu užgausi tuos, kurie niekuomet neatleidžia. Tu pats privalai tai suprasti. – Berods, jis stengėsi atkalbėti savo seną bičiulį nuo mirtinai pavojingų veiksmų. – Išklausyk manęs, seno senio, ir gerai pagalvok prieš imdamasis bet kokių veiksmų. Tave jau visi pamiršo. Kartą visiems mirei, tai ar verta prisikelti? Tu vienas, Astai. Nejaugi esi tikras, kad susitvarkysi su jais atskleidęs visas kortas? Jie puikūs šuleriai5 ir visos jų kortos krapintos6, o tu jau pamiršai, koks melas tvyro šiame gyvenimo kazino. Astai, yra daugybė kitų būdų keršyti. Yra kileriai, yra..
– Ne-e-e, – nutęsė Astas, nebenorėdamas klausytis tuščių, nieko nepakeisiančių atkalbinėjimų. – Konte, aš miriau nekartą, kaip sakei tu. Nekartą. Ir nekartą prisikėliau. Nors galėjau mirti visam laikui, kaip tai padarė daug mano kovos draugų, tačiau išgyvenau vien tam, kad vieną gražią dieną prisikelčiau, apsireikščiau ir surengčiau paskutinįjį teismą – Linčo teismą. Jaučiu ateinant atpildo valandą. Ji neišvengiamai artėja ir jau maloniai kvepia tų šūdžių krauju. Aš grįžau keršyti, supranti, keršyti tiems, kurie nepelnytai mane privertė išnykti ir kentėti. – Asto akys žaižaravo ir svaidė žaibus. Jos tapo žiauriomis ir negailestingomis. Tai buvo visiškai kitas Astas, toks, kokio Kontrimas dar nepažinojo.
„Galbūt man didelė garbė, kad jam, dar būnant vaikui, mus suvedė likimas, – pagalvojo jis. – Privalau jam padėti, nes jis mano mokinys, mano auklėtinis. Astas to vertas. Vertas žinoti viską, nes sugebėjo išsaugoti neapykantą ir grįžo aukštai iškelta galva. Anaiptol, jis nori gyventi, bet kokia kaina įvykdęs teisingumą.“
– Kur man rasti Amerikietį? – nesulaukęs atsakymo, bet tarytum perskaitęs Kontrimo mintis, nekantriai paklausė Astas. – Konte, suprask, man tai būtina...
Jis pats jautė nekantraująs. Astas suprato, kad jo svajonė keršyti visiems, kurie jį sutrypė į dulkes ir išniekino, tampa pasiekiama ranka ir ima pildytis. Nuo finalo jį skyrė tik keletas žingsnių. Keletas žingsnių... O kiek jų buvo... Daug... Labai daug... Tiek, kad negalėjai net įsivaizduoti ateisiant šiam momentui. Kiek daug buvo apie tai svajota. Kiek kurta planų – realių ir įsivaizduojamų – vien tam, kad nuramintų įsiaudrinusią vaizduotę. O dabar, kada visa tai tapo pasiekiama, Astas pats nebegalėjo patikėti, kad tai ne dar vienas sapnas, ne dar vienas vaizduotės miražas, o tiesa, tikrovė, realiai besipildanti svajonė. Jis dar kartą įsitikino neklydęs, kad Kontrimas išliko jo pusėje ir neatsisako suteikti neįkainojamą informaciją. Ir tai tik dar labiau Astą džiugino. Jis pasijuto nebevienas, turįs draugą ir nuo to tik dar labiau jo gyslose virė kraujas. Astas troško karo ir karas artėjo. Karas, kuriame jis kovos ne už kažkieno įsitikinimus ar tikėjimą, ne už kažkieno primestą kvailą politiką kuri jo visai nedomino, o paskelbs savąjį, žiaurų ir negailestingą karą, tačiau jis bus už teisybės įamžinimą, ir jau greitai galės pažvelgti į akis tiems, kurie manė jį sunaikinę. Astas labai seniai davė priesaiką, o dabar dar ir dar kartą kartojo ją: „Jie mirs! Jie mirs!, Jie mirs!“, tačiau pirmiausia sužinos, kad nugalėti jie, o ne jis; maldaus pasigailėjimo, tačiau nuosprendis bus negailestingas ir neskundžiamas, o žiauriu budeliu bus jis – pats, tik jis, ir būtent jis su didžiuliu malonumu suvarys tiems niekšams į širdį peilį iki pat ašmenų, kad galėtų grožėtis jų priešmirtiniais traukuliais ir krauju, kuris apiplaus nenuplaunamas priešų kaltes.
1 Susems farai – suims (žarg.).
2 Kietas – stiprus, galingas, įtakingas (žarg.).
3 Ninjutsu – 5a. Japonijoje sukurtas kovos menas (aut.).
4 Stogas – čia, galingesniųjų, įtakingesniųjų priedanga (žarg.).
5 Šuleris – apgavikas (žarg.).
6 Krapintos – čia, pažymėtos (žarg.).