Tu žinai...

Tu gi žinai, kad ašaros rieda
Ir kūnas virpa – ne iš skausmo...
Tik prisilietimai pažadina sielą
Ir bučiniai suteikia nežemiško jausmo...
Gimę jausmai užaugina sparnus
Ir paukščio skrydis taip svaigina...
Norisi jau nebenubust!
Nors tai ne sapnas, bet ir ne realybė...
Kaip medžių šlamesys, man tavo balsas –
Žodžius švelniausius ošia.
Ir viduje užgimęs tas keistas jausmas,
Atgal į žemę nusileist neduoda.
Jaučiuos lyg devintam dangui,
Kai dovanoji savo šypseną svaigiausią.
Ir rodos jau numirt galiu,
Nes nieko nuostabesnio nebebus pasauly...
shwellnus