Vakare, kaip kare – nieko naujo...
Fronto linija šąla į stiklą,
tyliai paršliaužia sužeistos mintys,
nukraujuoja – sutvarsto kas tikra.

Prisišlieja šalia kiauros saujos,
verias stigmom – pavirsta į rėtį,
ir kuždėt apkasuos nepaliauja
noras duoti ir noras turėti.

O kišenėj jausmai – plieno kulkos
čeža tyliai, išlietos kariauti.
Kai nuo vakar rytojus apdulka,
šiandien vieno tetrokšta – sugriauti.

Vakare, kaip kare – nieko naujo...
Lyg po mūšio – tenoriu prigulti.
Gal danguj bus paskelbtos paliaubos?
Atsitraukti nemoku – tik pulti.