Jie žaliai-žydrai-geltonai išvedžioti kreidelėmis ant asfalto.
O Jis – rausvas. Nematomas ir tylus.
Merdinčių alyvų tirpstantis vaškas praneša apie kai ką daugiau nei pavasaris. Nėra šiuose metuose laiko klejojimams. Tik ne naktinis Vilnius. Tik ne upės šnabždėjimas. Tik ne raudoniu pravirkę klevai... Neruduo ir nemeilė.
Bet vis tik.
Tegul mūsų bokštai būna statomi tik link dangaus. Ir nenugriūna niekad. Jokia kalbų maišalynė nesudrums mano spengiančios tylos. Dar pora akordų nematomais instrumentais. Tavo pianisto pirštai – kantatos manimi...
Žmonės - debilai.
Ir vyrai, be abejo, kiaulės.
Visos banalybės patvirtina viena kitą.
Būsimos mūsų kelionės  jau dvelkia grįžimu. Kur dainos skamba taip ir neužmigus.
Vieni eretikai, kiti schizmatikai. O treti šiaip laimingi, nes idiotai.
Medžiai visada taip atrdodo prieš mirtį.
O Paršelis, kuris visada svajojo skraidyti,nori tapti troleibuso vairuotoju. Ir drumsti kiekvieną rytą tyliu kikenimu, kai užtrenks duris visiems norintiems sulipti, taip prieš pat nosis, ir važinėsis sau vienas, dainuodamas Mikės Pūkuotuko dainelę.
Jei keliaučiau 365 dienas per metus, išsiųsčiau  tau 365 laiškus. Apie dramblius ir Sacharą, apie visus mažuosius princus, kuriuos sutikčiau, apie baltąsias naktis ir šiaurines pašvaistes, apie krykštaujančią vaikų balsais  Afriką, apie neatrastą Okeaniją ir išnykusius dinozaurus...
Kiek daug spalvų juodai baltose juostose!
Kai netikėtai prisninga į plaukus žiedų.
Ir...
Taip beprotiškai sunku netikėti.
Laimingas Paršelis, lyg būtų sekmadienis.