Kapuose
Mūro tvora su plačiu viršumi tarsi kelias,
Jau girdis – per miestą smarkus šurmulys pasikėlęs.
Šoka ir dūksta vaikiukai – procesijos laukia,
Vasarvidžio vėjas pro liepas, per šiugždantį lauką.
Mažos šakelės prie mūro linguoja ir blaškos –
Su kryžiais, gėlynais prie iškasto juodžemio krašto.
Eina – raudonu karstu pro namus atlinguoja –
Suvirpa ir medžiai, ir gatvė miestelio ilgoji.
Dūdos sudrebina, perskelia orą vasarį –
Susmenga pasaulis į grojantį saulėje varį.
Stojas kareiviai į ilgą svyruojančią eilę –
Sustingsta berniūkščiai prie durtuvų veriančios smailės.
Aidi komanda ir šūviai trenksmu išsiskleidę,
Jau perinčias liepose varnas iš lizdo išbaido.
Kvarkia kaip varlės prie prūdo į orą pasklidę,
Kareiviai vis šaudo kaip vokiečiai sprunkantį žydą.
Paskui tyluma, kastuvai čežėdami braukia –
Kol supila saulėj juoduojančia lysvę nejaukią.
Kryžiaus nėra, tik medinis raudonas bokštelis,
Žvaigždėtas kaip rusiškų pergalių kruvinas spalis.
Nutūpė varnos į savo lizdus klevo aukšty,
Tik vaikiškos burnos dar nori iš džiaugsmo pataukšti.