Kontrimas atsistojo ir truputėlį svirduliuodamas nuo išgerto alkoholio, priėjo prie lango, pastovėjo atsirėmęs abiem, vis dar tvirtom, raumeningom rankom į žemą palangę, staiga atsigręžė ir dar labiau suraukęs ir be to raukšlėtą kaktą, pratarė:
– Šaunuolis, žiūriu, pakankamai daug žinai. Pats susigaudei, ar kas padėjo dapėdrinti1? – Jis nežymiai šyptelėjo ir perėjo prie rimtesnių paaiškinimų. – Su Arnu seniai nutraukiau ryšius. Jie net nebuvo tvirti ir perdaug susipynę. Mes dirbome skirtingose sferose ir vienas kitam niekada nepatikom. Jis kentė mane, nes žinojo, koks reikšmingas esu jo gyvenime. Apie tai žinojo tik trys žmonės: aš, jis ir dar kai kas... Bet tai nesvarbu. – Kontrimas atsikrenkštė, lyg gailėdamasis praėjusių laikų sunkiai atsiduso ir vėl prašneko: – Po viso to, ką sužinojau apie tave asmeniškai susitikęs su Arnu ir su tuo trečiuoju, nežinomuoju asmeniu, pareikalavau detalių paaiškinimų. Turėjau tam teisę. Neiškart patikėjau... Tačiau tu dingai, tarytum būtum skradžiai žemę prasmegęs. Bandžiau tavęs ieškoti, bet veltui. Neslėpsiu, galbūt tu padarei klaidą tuomet nesikreipęs į mane. Nors... šimto procentų neduodu. Tiesa, galėjau daug, bet tu šito nežinojai. Ėjo laikas, keitėsi gyvenimas. Nežinau, gerėjo jis, o gal blogėjo... Saujelė lobo, sauja plėšė, o dauguma skurdo ir jei netapo tais, kurių buvo sauja – iki šiol tebevaikšto ubagais. Argi tai gyvenimas? Argi tokio gyvenimo nusipelnė žmonės, kurie plušo ir tikėjo kažkuo šviesiu horizonte? Deja, nesulaukę žadėtojo komunizmo, o gal taip ir nesupratę gyveną prie jo, kvaili žmogeliai patikėjo kita pašvaiste – laisve. Ne, Astai, ne, aš netvirtinu esąs šventasis. Apie mane tu nieko nežinai, o jei žinai, tai tik labai mažą dalelytę. Aš irgi tam tikra prasme maliausi toje saujoje, bet į saujelę nepapuoliau – turbūt pritrūko laiko, nes per anksti pasenau. – Kontrimas nusijuokė, vėl užsirūkė ir grįžo į savo vietą prie stalo. Dabar Astas matė kitą Kontrimą, visai kitokį, kokio net neįtarė esant: slėpiningą ir kur kas galingesnį, įtakingesnį, tokį, nuo kurio priklauso ne vien paprastų mirtingųjų likimai, bet prieš kurį kartais yra priversti klauptis net dievaičiai. – O Arnas augo kaip ant mielių, – tęsė Kontrimas. – Augo, stiprėjo... Kai kas jam labai padėjo, leido tai daryti. Dabar mafijozas Arnas tapo visiškai kitu žmogum. Krūti kostiumai nuo kutiur2, balti it sniegas marškiniai, pagal paskutinę madą šlipsai3... Stambus biznierius, hotelių4 ir firminių marketų5 tinklo savininkas, žarstąs babkes kairėn ir dešinėn, turintis didžiulę įtaką mafijai ir sugebėjęs užsitikrinti ne menkesnį politikų stogą. Arnas apsuptas apsaugos ir draugų, gyvena sau laimingai su jauna žmonele kuri neseniai, prieš pat veselijas, laimėjo vienam miskių6 konkurse, – toje pačioje viloje, kuri dabar tapo neprieinamais karaliaus rūmais, neįveikiama tvirtove, tikru bastionu. Jau sakiau, kad dabar daug kas taip gyvena iš tų, kurie tais perversmo ir suirutės metais, kada mūsų Lietuvėlėj triumfavo laisvė, sugebėjo išlikti, susikrauti pradinį kapitalą ir užsitarnauti tinkamą įtaką. Jie laisvi. Būtent jiems reikėjo laisvės. O kolchoznikai7... Jie taip ir trypiasi po šūdus... – Kontrimas nutilo. Kurį laiką jis sėdėjo parėmęs ranka nuo laiko bėgsmo pražilusią galvą ir žvelgė į Astą, stengdamasis perskaityti jo mintis, kurias privalėjo sukelti ką tik išgirstas, truputį filosofiškai pateiktas pasakojimas, tačiau ir dabar nesugebėjęs jų įžvelgti, tęsė toliau: – Žinai, Astai, nenoriu girtis, bet kaip bebūtų keista, mūsų mieste mane iki šiol visi gerbia. – Kontrimas truputėlį pakeitė temą. – Miestelis nedidelis, daug pažystamų – nepasislėpsi, neištirpsi minioje, staiga netapsi dauguma. Seniai mečiau seną verslą, tačiau korešai nepamiršta. Gaila, kad jaunimas labai pasikeitė – tapo kažkoks piktas, atšiaurus, nesąžiningas... Tiesa, jei reikia, ir su nauja karta susitariu. Kartais susimąstau ar esu laimingas. Turbūt – taip. Babkių senatvei pakaks; butelių šiukšlyne rinkti nereikės. Ubagauti – irgi. Nors dabar ši profesija irgi pakankamai gerbiama ir pelninga. – Jis garsiai nusijuokė. – Kaip tau bebūtų keista, Astai, turiu nuostabią žmonelę. Velnias žino, gal būtent tai yra ta laimė? A, kaip tau atrodo?
Astas neatsakė į jam skirtą klausimą, tačiau radęs tinkamą momentą, pasidomėjo:
– Kur radai Kotryną? – Jis pajuto, kad dabar Kontrimas pasirengęs įsileisti svečią į uždarą savo asmeninio gyvenimo pirkią.
– Prieš trejetą metų... Vienas senas korešas paprašė kelioms dienoms priglausti moterį. Tada Kotryna ką tik grįžo iš zonos. Nuo skambučio iki skambučio ji ištempė červoncą8 už žmogžudystę. Kotryna grįžo į gimtąjį miestą, tačiau šis savo žemietę priėmė visai nesvetingai. Apsistoti nebebuvo kur – vyras susirado kitą, gyvenimo nesuteptą bobą ir sau pasiėmė viską, ką jie turėjo anksčiau. Žinai, nei aš, nei pati Kotryna, jo neteisiam. Červoncas tai daug, o gyvenimas juda į priekį. Darbo, savaime suprantama, nebuvo. Kam reikalinga zekė, jei švariesiems nėr kas veikti? Apie kažkokias babkes ir kalba nėjo. Reikėjo žmogui pagelbėti. Kitaip Katrė arba seniai anam pasauly būtų atsidūrus, arba atgal į zoną. Tokių kaip ji – kelias žinomas. Jame retai pasitaiko nepavojingos kryžkelės. Tik atsitiktinumas kartais padeda ir... – Trumpam Kontrimas nutilo, bet vis tik nusprendęs nepraleisti progos pasigirti, pridūrė: – Ir geri žmonės. Kartais net jų prireikia. – Jis šyptelėjo ir tarytum susigėdęs už savo pagyrūniškumą, nekaltai nudelbė žvilgsnį po stalu.
– Atgal kelio nematau, – jau pirmąjį vakarą, kada likom dviese, prisipažino Kotryna. – Jei prireiks, antro sroko9 nebeištempsiu. Jei kas, peiliu per venas ir chana. Bandžiau – neskauda ir visai nebaisu. – Lyg norėdama įrodyti, kad nejuokauja, ji atraitojo marškinių rankovę ir atkišo man raudonų randų subjaurotą ranką. – Gaila, bet, pasirodo, nevisi gali pasiekti savąjį laimės žiburį. – Kotryna nuleido rankovę. Jos akyse įžvelgiau patikimai slepiamas ašaras. – Žinai, zonoj skaičiau tą pasaką net kelissyk. Nepamenu kas parašė, bet pasakyta kietai, man patiko. Tai tiesa – dauguma suklumpa...
– Žinai, tu man patinki... – nutraukiau Kotrynos sentimentų protrūkį ir grąžinau ją dabartin, kuri, dar jai pačiai nežinant, nebesikomplikavo, o darėsi kur kas šviesesne. – Tu tvirta moteris. – pratariau, gerai apgalvojęs kiekvieną savo žodį, nors visai nesupratau savo netikėto sprendimo. Laimei, tada neapsirikau, ir iki šiolei nesigailiu. – Tiek to, – tęsiau tuomet, – pagyvenk pas mane kol susirasi tinkamesnį kampą. Aš gyvenu vienas – tau netrukdysiu...
Išsitraukiau iš kišenės pluoštą babkių ir numečiau priešais Kotryną, ant stalo.
– Paimk, čia tau – gyvenimo pradžiai. Pagalvosim, gal rasim kaip galėsi atsilyginti.
                     – Man?! – Ji nepatikėjo savo akimis. Ką tik iš už grotų išėjusiam žmogui tai atrodė nesuprantama ir neįtikima. Kotryna negalėjo patikėti, kad kažkas šiaip, nė už ką, duoda pinigus visai nepažystamai zekei. – Už ką?!
Tačiau aš nesileidau į jokius paaiškinimus, o apsisukau ir nebeprataręs nė žodžio, palikęs žado netekusią moterį, užtrenkiau štai šito kambario, duris.
Nuo tol Kotryna gyvena pas mane. Ne, mes nevedę... Bet ar tai svarbiausia? Pasirodo net blogos bobos būna visai nieko. – Kontrimas vėl nusijuokė.
– Ką ji nužudė? – bandydamas iki galo suprasti savo bičiulį, neiškentęs paklausė Astas.
                     – Ne, Astai, tai ne paslaptis, bet tai jos istorija, jos gyvenimas ir tik ji teturi teisę apie tai kalbėti. Tai bereikšmiai dalykai ir manau, tu puikiai tai supranti.
Jie nutilo supratę viens kitą ir iškeliavo klaidingu minčių labirintu.
„Tai kas iš mūsų, Konte, laimingesnis: tu ar aš? – prisiminęs neseniai ištartus draugo žodžius, vis bandė išsiaiškinti Astas. – Kas?.. Tu?.. Kodėl?.. O gal vis tik aš?..“
Asto žvilgsnis slydo nebenaujais tapetais apklijuotomis sienomis ant kurių kabojo keletas šventųjų paveikslų, apžiūrinėjo nebenaujus baldus, kurie tikrai neišdavė čia gyvenant pakankamai įžymų ir, berods, pakankamai turtingą žmogų, tyrinėjo seną draugą, kuris dabar nerūpestingai rūkė ir taip pat kažką mąstė. Kontrimas atrodė pasenęs, tačiau pragyvenęs audringą gyvenimą, dabar jis sėdėjo ramus ir tarytum ilsėjosi atlikęs visus nelengvus darbus. Net savo šeimyninį gyvenimą Kontrimas sugebėjo sutvarkyti, sudėlioti viską į savo vietas taip, kad prireikus, senatvėje turėtų tinkamą paramą ir paguodą.
                     „O aš?.. Kas aš ir ką turiu? Tuštuma...“
O Astas, kaip benamis šuo, besibastąs po šį tuščią pasaulį ir negalįs rasti ramios vietelės, neturėjo nieko: nei namų, nei žmonos, nei... Tačiau jis turėjo varančią jėgą – kerštą, ir šis vertė jį gyventi. Ir dar, Astas turėjo svajonę – užbaigti tai, dėl ko grįžo – tam, kad vėl dingtų, iškeliautų, išnyktų kraštuose, kuriuose jau seniai pasijuto savu tarp svetimų. Nepaaiškinama, bet nepaprastai įtakinga jėga jį vertė grįžti į pasaulį, kartą ir visiems laikams tapusį jo pasauliu, kuriame svarbiausia ir neginčijama yra jėga, į pasaulį, kuriame smurtas – pagrindinis jo elementas ir jau senų seniausiai tapęs įprastu gyvenimo būdu. Ten žemė permirkusi krauju ir kvepia paraku, o žmonės meldžiasi kitam Dievui ir svajoja apie didžias pergales. Astas jau suspėjo pajusti, kad dūsta netekęs tos žemės kvapų, atrofuojasi nuo pastovaus ir žudančio monotoniškumo, nuo gėrio, nuo įkyraus žmonių dėmesio, pagaliau, nuo beveiksmiškumo – kvailo, varančio iš proto ir purvinais batais trypiančio sielą. Kartą netekęs ramybės, jis nebegalėjo jos susigrąžinti. Negalėjo ir nebenorėjo. Asto mintys, jo karšta, bebaimė širdis, troško rizikos teikiamų malonumų, be kurių jis nyko kaip aukos neradęs vampyras neišgėręs įprastinės, kasdienės kraujo dozės. Rojus jam rodėsi pragaru, ramybė – mirtimi. Vis dažniau Astas suprato svajojąs kuo greičiau grįžti į pragarą ir dabar tik dar geriau juto, jog jo vieta ten, kur gyvybė kaba ant plaukelio, ten, kur draugas tas, kuris kovoja tavo pusėje, o priešai tie, kuriuos privalai nugalėti atviroje kovoje. Tačiau tai kol kas išliko mintimis, svajonėmis, nes pirmiausia Astas rengėsi sukurti pragarą čia – rojuje.
Tad išties, kuris iš jų yra laimingesnis? Turbūt abu. Tik laimės forma skiriasi. Kiekvieno sava, kiekvieno tobula iki beprotybės ir kartu prarasta, nes gyvenimas nestovi vietoje, lekia ir privertęs paklusti jo jėgai, primeta savąją tiesą.
„Ne-e-e-e, – mintyse nutęsė Astas. – Ne, Konte, ne. Vis vien aš laimingesnis. – Jis jautė kaip šypsosi jo siela. – Tu ir numiręs ramiai leisi amžinybę Dievo pašonėje, o aš – buvau velniu, esu juo, ir miręs liksiu. Ir čia, ir ten, po mirties...“
                     1 Dapėdrinti – suprasti (liaud.).
2 Kutiur – įžymus drabužių modeliuotojas (žarg.).
3 Šlipsas – kaklaraištis (liaud.).
4 Hotelis – viešbutis (liaud.).
5 Marketas – didelė parduotuvė (liaud.).
6 Miskė – mis konkurso dalyvė, laureatė (žarg.).
7 Kolchoznikas – kolūkietis, kaimo žmogus (liaud.).
                     8 Nuo skambučio iki skambučio ji ištempė červoncą. – Ji atsėdėjo kalėjime visus dešimt metų. (žarg.).
9 Srokas – laikas, praleistas kalėjime (rus.;žarg.)