Rytų frontas vieniem nešė mirtį,
kiti pergalę šventė.
O aš radau abu ir tave.
Priešų riboj užrakintą.
Buvau brolių gyvybė
ir sesių viltis.
O tavo veidą išvydus –
Turėjau būt netektis.
Užanty spaudžiau ginklą,
skirtą, tikriausiai, tau.
Bet visai ne netyčia
kulkas namuose palikau.
Nusimečiau nuo pečių išdaviką,
sakiusį kraujo ryšius.
Tu pasislėpęs už medžio
Manęs dar, turbūt, nematai.
Uždėjau delną ant skruosto
išsigandai lyg vaikas.
„Nuklydau nuo savų
jaučiu kaip tiksi laikas.“
Ir nejučiom abu sustingom
delnai tau sruvo gyvastim.
„Galiu žaizdas sutvarstyt,
pasitikėk manim.“
Kaip sandėlis vaiduokliu
pavirto pasakų pilim.
Tave nurengus visą
...užsimiršau žaizdas.
Išdavusi savo tėvynę
priešo glėby sutirpau.
Atleisk, mano tėve.
Nesustodama eisiu toliau.
Nesijaučiau nei apgauta
nei vėjų išdarkyta.
Į frontą mylimą išleisti
sunku,
      kai broliai laukia jo.
Nelydėjau. Tik šūvį išklausiau,
besitęsiantį per mišką.
Tai mano
pasimatymas
      (pasimatymas) su kariu.