Tu pasakei „kaip širmas žirgas lietuje“,

Aš išgirdau moters žingsnius.

Dvi baltos rožes plepa

Kaip gali smuikas groti lietuje.



Galbūt bejėgis angelas italas šliaužė,

Šaukdamas kaip tas paslėptas žodis,

Ir kaip skaitytojas lėtai pamatė,

Tu išėjai išdidus kaip tavo katės.



Turbūt blondinė angelė suprato

Tą keistą tavo norą šokti,

Kaip susižavėjusi poetų mūza

Užrašiusi šias netikras eiles.



Arba kai Saulius Žukas, stovėdamas

Grakščiai kaip akmeninis liūto siluetas, -

Jis tavo žodžiui metė žvaigždę,

O tu žiūrėjai geltono lapo akimis.



Ir dvi mergaitės, Flora ir Filidija,

Žaismingai meta tau rūbą violetinį,

O aš kaip jos, dvi rožės juodos,

Per pasaulį į mirtį plaukiu.