Negroja niekas mano stygom,
pilkais vaiduokliais dulkės krenta,
nukloja mano instrumentą...
–––tyliu –––
atodūsiu giliu ir vėl bandau
suplėšyt pilką rūbą,
bet laikas  už rankovės tempia, skuba
ir į kelionę dar šilčiau aprengia
apdaru pilku, dailiu.
Tik man tvanku –
n e b e g a l i u . . .
–––velniop!–––
Išmoksiu nusivilkt, aplenkti laiką –
pakaks tampyt kaip mažą vaiką.
Tuoj susiderinsiu stygas,
daina jau sielą ardo
–––tuoj–––
beliko tiktai keletas akordų...