Artėja vakaras... Nutyla upė –
Baltais rūkais vynioja ją diena.
Ir laumžirgis ant nendrės ramiai tupi,
Jo akys sako – pavargai tu jau – gana.

Prisiskraidei lenktynėse su vėju,
Žybsėjai saulėje skaidriais sparnais,
Na, o dabar jau vakaras atėjo –
Atėjo laikas pagalvot kam gyvenai.

Ir pamąstyt – sulauksi kito ryto –
Gausia rasa iškris naktis vėsi...
Taip stebint vabzdį saulė nusirito,
Pakrantes prietema jau apgaubė skalsi.

Rugpjūčio tykios naktys... Mėnesiena
Varvėjo nendrėmis šalta rasa.
Virš upės rūkas tartum siena
Vis glamonėjosi su priekrantės tamsa.

Kai saulė praskėtė aukščiausią pušį –
Sujudo upė – priešinos rūkai.
Naivu, beviltiška laimėti mūšį
Kada tvirtovės vartai praviri, langai...

Tiesa, o laumžirgis? Nejau nuskrido?
Nes broliai jo mankštinosi sparnus.
Sulaukė laumės žirgas kito ryto?
Ar tupi sau ramiai paniręs į sapnus?

Jo nemačiau... Aukštai iškilus nendrė
Viena atsispindėjo nuo vandens.
Ir supratau – naktis užtemdė
Dar vieną gyvastį artėjančio rudens.