per milijoną išsibarsčiusių akimirkų
kaip per ryto rasą
kaip per voratinklio plyšimo garsą,
kuris pats svarbiausias,
surinkau visas mūsų vizijas
apie kelią į Eldoradą
nematomais lėktuvais
sustojant pusryčiauti Paryžiuje.
Mes niekada kartu nešokome.
O saulė išdavikiškai leidosi
į vakarus...
Bet pirmą kartą susitikę,
Mes iškart praradome žadą
Ir negalėjome ištarti nė žodžio.
Aš kaip paskutinė Picasso mūza:
be kojų, be širdies, be blakstienų.
Tu kaip Kolumbas, taip ir nesužinojęs
ką atrado.
Toks beviltiškas svetimos šalies patriotas.
Tu man niekada nedovanojai gėlių.
Bet visus akmenų vainikus pynei į plaukus
Ir dainavai lopšines taip,
Kad niekada su nemiga nebesiskirčiau.
Kai mūsų karavelės kartais paklysdavo,
tu pagal žvaigždes jas nuplukdydavai
į Atlantidą.
Ir klausdavai: kokio velnio tie žmones
netiki Mažaisiais Princais ir Geraširdėmis Lapėmis?
Tu niekada taip ir neužkopei į kalnus,
kuriuose tau besišypsančias Madonas
sustačiau.
Bet lietaus pašlaitėse kviesdavai
ant Neries ledo,
o po to juokdavaisi, kad nesuprantu juokų.
Sakydavai, kad nebūna žiemos.
Ir kad dėl manęs pavasarį sutvėrei.
Aš tau niekada taip ir nenumezgiau megztinio
su šešiomis rankovėmis.
Keikei mane ir vadinai kvaila boruže,
o aš taip ir nesupratau kad boružės
tik protingas mintis nešiojasi.
Nes kaip kitaip pakiltų prieš lietų?
Tu pamiršai mano gimtadienį,
bet kai paklydau pas tave eidama,
radai ir parnešei ant rankų.
Ir vaišindamas žemuogių arbata pykai,
kad prinešiau pūgos į tavo širdį.
Kai nustojau už tave melstis,
dėkojai už ramų miegą.
\'Prisigėriau iki žemės graibymo\' sakei.
Ir negi man gaila? Nors ir ne meilės.
Skambant visiems senųjų bažnyčių varpams,
skundeisi, kad manęs negali prisišaukti.
Aš atsiprašau, buvau užsiėmusi -
sapnavau tave.
Klausiu, kaip gyveni, o tu man
pasakoji apie atidengtus kapus,
žiedai su svastikomis spindi saulėkaitoje,
kur žemė ties dangumi,
sakai,
kad su dainomis visas nerimas išeina...
Taigi matau – gyveni.
Kai nieko nenoriu prisiminti,
jaučiu viskas svarbu. Kaip koks prakeiksmas.
Kai imu tave branginti,
nieko daugiau nežinau.
Nesuprantu, kas vyksta.
Mano siela suskyla.
Visos matricos persikrauna.
Ekrane atsiranda užrašas \'error\'.
Dėl to vėl susitikę liekame be žado.
Ir tylime vis tą patį:
\'kaip aš tavęs pasiilgau...\'