Jaučiuos lyg lietus –
Be paliovos atsimušantis žemėn,
Skausmingais lašais iš sielos gelmių,
Kurį kas netingi rieškutėmis semia...
Išsunktam viduj liko klaidžioti šmėklos,
Dienai užgesus virstu tik rūku,
Raižomu peiliais žmonių tuštumos,
Atveriančios širdy vis daugiau skylių...
Ant medžio šakos it lapas pakibęs,
Skrodžiamas kiaurai veidmainiškų vėjų,
Tapsiu galiausiai iš šio romano ištrintas,
Kaip nepateisinęs lūkesčių, nuobodusis veikėjas...